Laikydami, kad meilė sau ir meilė kitiems iš esmės yra susijusios, kaip galėtume paaiškinti savanaudiškumą, akivaizdžiai atsiribojantį nuo bet kokio rūpesčio kitais? Savanaudiškas žmogus domisi tik savimi, nori visko tik sau, nejaučia jokio pasitenkinimo duodamas, o tik gaudamas. Toks žmogus pasaulį vertina tik tuo požiūriu, ką iš jo galima gauti; jis nesidomi kitų reikmėmis, nereiškia pagarbos jų orumui ar asmenybės vientisumui. Jis iš tikrųjų negali matyti nieko, išskyrus save; viską vertina tik pagal naudą sau; iš esmės jis nepajėgus mylėti.
Froidas laikė savanaudį asmenį narcistiniu, kadangi jis nugręžia savo meilę nuo kitų ir nukreipia į savo asmenį.
Ar tai neįrodo, kad rūpestis kitais ir rūpestis savimi yra priešybės? Būtų taip, jei savanaudiškumas ir meilė sau būtų vienas ir tas pats. Bet tai neteisinga prielaida, vedanti į begales klaidingų išvadų. Savanaudiškumas ir meilė sau ne tik kad netapatūs, bet iš tikrųjų vienas kitam priešingi dalykai. Savanaudis žmogus myli save ne per daug, o per mažai, tiesą sakant, jis neapkenčia savęs. Jo nepasitenkinimas ir nesirūpinimas savimi yra tik viena jo produktyvumo trūkumo išraiškų, tai jį sekina ir slopina. Jis neišvengiamai jaučiasi nelaimingas ir nerimastingai taikosi nutverti iš gyvenimo tų malonumų, kuriuos pats sau yra uždraudęs. Nors atrodo, kad jis perdaug rūpinasi savimi, iš tiesų jis tik nesėkmingai mėgina paslėpti ar kompensuoti nevykusį rūpinimąsi savo realia savastimi. Froidas laikė savanaudį asmenį narcistiniu, kadangi jis nugręžia savo meilę nuo kitų ir nukreipia į savo asmenį. Savanaudžiai žmonės iš tiesų nėra pajėgūs mylėti kitų, bet jie lygiai taip pat nepajėgūs mylėti ir savęs.
Savanaudiškumas pasidarys aiškesnis, jei palyginsime jį su godžia pernelyg rūpestingos mamos globa. Ji iš tiesų tiki, kad rūpinasi savo vaiku, nors pasąmonėje skiria gilų priešiškumą savo rūpesčio objektui. Ji pernelyg globoja ne todėl, kad per daug myli savo vaiką, bet todėl, kad jai reikia paslėpti nesugebėjimą jį mylėti iš tikrųjų.
Nesveika nesavanaudiškumo prigimtis atsiskleidžia poveikiu kitiems, o mūsų kultūroje tai dažniausiai yra „nesavanaudiškų” motinų įtaka jos vaikams. Jos tikisi, kad jų nesavanaudiškumo dėka vaikai patirs, ką reiškia būti mylimam ir išmoks patys mylėti. Jos nesavanaudiškumo poveikis, aišku, visiškai neatitinka jos lūkesčių. Jos vaikai nepanašūs į žmones, kurie yra laimingi dėl to, kad yra mylimi; jie yra neramūs, įsitempę, bijo motinos atitolimo ir stengiasi gyventi taip, kad pateisintų jos lūkesčius. Paprastai jie yra paveikti užslėpto motinos priešiškumo gyvenimui, kurį jie labiau jaučia, negu sąmoningai suvokia ir, pagaliau, jie patys tuo persiima. Nesavanaudiškos motinos poveikis nedaug kuo skiriasi nuo savanaudiškos; beje, jis net pavojingesnis, nes motinos „nesavanaudiškumas” neleidžia vaikui jai priešintis. Jis jaučia pareigą neliūdinti jos. Po vertingumo kauke jie yra mokomi nemėgti gyvenimo. Kas pastebėjo tikrai save mylinčios motinos poveikį, galėjo įsitikinti, kad labiausiai vaikui padeda suvokti, kas yra meilė, džiaugsmas ir laimė, tai tokios motinos meilė.
Šias mintis apie meilę sau geriausiai apibūdina Meisterio Eckharto žodžiai „Jei jūs mylite save, jūs mylite ir visus kitus, kaip patys save. Jei jūs mylite kitą asmenį mažiau negu save, tai jums nepavyks iš tiesų pamilti nė savęs, bet jeigu jūs mylite visus vienodai, jūs mylėsite juos tarsi vieną asmenį, ir tas asmuo podraug yra ir Dievas, ir žmogus. Taigi didis ir teisingas yra tas, kas mylėdamas save vienodai myli ir visus kitus”. (Meister Eckhart, trans. by R.B.Blakeny, London, Watkins. 1955).
Ėrichas Fromas. Menas mylėti.
Paruošė Egidijus C.
