Vienas svarbiausių dalykų, kuriam suprasti man prireikė daug laiko ir kurio vis dar mokausi, yra tai, kad jei veikla atrodo vertinga ar verta atlikti, ji yra verta atlikti. Kitaip tariant, supratau kad mano visuminis organiškasis situacijos pajautimas yra labiau vertas pasitikėjimo, nei mano intelektas.
Visą savo profesinį gyvenimą siekiau to, kas kitiems atrodė kvaila ir kuo aš pats dažnai abejojau. Bet niekada nesigailėjau pasirinkęs krypčių, kurias „jaučiau esant teisingas”, nors tuo metu dažnai jausdavausi vienišas ar besielgiąs ne visa protingai.
Patyriau, kad pasikliovęs tam tikra vidine neintelektine nuojauta, atrasdavau, kad pasielgiau išmintingai. Tiesą sakant, įsitikinau, kad tada, kai eidavau vienu iš šių netradicinių kelių, jausdamas, kad jis yra teisingas ar tikrasis, po penkerių ar po dešimties metų manimi pasekdavo daugelis mano kolegų ir aš daugiau nebesijausdavau vienišas tame kelyje.
Pamažu ėmęs vis labiau pasikliauti savo visuminėmis reakcijomis pamačiau, kad galiu vadovautis jomis savo mąstyme. Ėmiau labiau gerbti tas neaiškias kartais kylančias mintis, kurios atrodydavo reikšmingos. Esu linkęs manyti, kad šios neaiškios mintys ir nuojautos atves mane į reikšmingas sritis. Aš laikau tai pasitikėjimu savo visuminiu patyrimu, kuris, įtariu, yra išmintingesnis už intelektą. Esu įsitikinęs, kad ir jis nėra neklystantis, bet tikiu, kad jis suklysta rečiau nei vien tik sąmoningas protas. Mano nuostatą labai gerai išreiškė dailininkas Maxas Weberis, kuris pasakė: „Kai pasikliaunu savąja kuklia kūrybine pastanga, labai priklausau nuo to, ko dar nežinau, ir nuo to, ko dar nepadariau”.
Carl R.Rogers. Apie tapimą asmeniu.
Paruošė Janina D.
