Skausmas mano supratimu yra mūsų draugas mokytojas. Pagalvokime, kas atsitiktų su pasauliu, jeigu dingtų skausmas. Įsidurtume koją, įsipjautume ranką, prakiurdintume skrandį ir nieko, jokio skausmo. Kaip mes išsaugotume savo fizinį kūną? O, tuo labiau, dvasinio skausmo nebuvimas privestų pasaulį prie visiško chaoso.
Skausmas – sudėtinė mūsų gyvenimo dalis, ir, kaip bebūtų keista, jo neišgyvenus negali pajausti gyvenimo pilnatvės.
Dvasios skausmas manau ir daro žmogų žmogumi. Mūsų užduotis – jį suprasti ir priimti. Ką mes darome įsipjovę ranką? Dezinfekuojam žaizdą, sutvarstome ir stengiamės rankos neužgauti, laikyti patogiai, atsargiai. Neraišiojam tvarčių kas penkios minutės, nerodom draugams, nedemonstruojam viešai. Tiesiog susitaikome su esama padėtimi ir kantriai laukiame kol žaizda užgis.
Su dvasiniu skausmu reikėtų elgtis lygiai taip pat. Įvyko tai, kas sukėlė skausmą, – priimam tai kaip duotybę. Aš dvasinę žaizdą dažniausiai dezinfekuoju ašarom, apmąstymu, po to stengiuosi kuo geriau aptvarstyti ramybe ir pasidėjusi į širdį nešioti, kol iš to skausmo išauga tvirčiausias gyvenimo išminties deimantas. Tik nereikia tuo skausmu dalytis, jį afišuoti ir taškyti į visas puses, nes tada jis aplips purvais, jo daugės, jis trauks negatyvių minčių srautus ir jokio deimanto nebus.
Skausmas – sudėtinė mūsų gyvenimo dalis, ir, kaip bebūtų keista, jo neišgyvenus negali pajausti gyvenimo pilnatvės. Linkiu nebijoti skausmo, priimti jį kaip dovaną ir tik jūsų kantrybės ir išminties dėka iš jo gali išaugti gyvenimą puošiantys deimantai. Pro kuriuos žiūrėdami į aplinką kitaip vertiname netektis, išdavystes, apgavystes, galime atleisti ir net gailėtis tai darančių žmonių.
Guoba, Pasitikinčios savimi Lūšies III dalyvė
Paruošė Laura N. ir Janina D.
NUOTABI TIESA