Vieną kartą pas dvasinį mokytoją Shri Ramakrishna (1836-1886) atėjo jo buvęs mokinys. Didžiuodamasis jis sako:
-Mokytojau, atėjau Jums padėkoti. Jūsų paskatintas aš stengiausi tobulėti, ir, įsivaizduojate, pasiekiau tai, ko net nesitikėjau – aš beveik išmokau vaikščioti vandeniu!
Išgirdęs buvusio mokinio kalbą, Mokytojas labai nuliūdo. Aplink buvusieji pradėjo kuždėtis: „tikriausiai nuliūdo todėl, kad mokinys pralenkė savo buvusį mokytoją“. Bet Mokytojas pažiūrėjo mokiniui tiesiai į akis, ir nusižeminęs nuleido galvą:
– Atleisk man, aš buvau prastas Mokytojas, jei supratai, kad sielos tobulėjimo esmė – įgyti galių, kokių neturi kiti. Ar vaikščiodamas vandeniu Tu padarai šį pasaulį gražesnį ir žmones – laimingesnius? Apsidairyk – kiek aplink žmonių, kuriems reikia tiesiog Tavo širdies šilumos.
Mokinys klausėsi, o Mokytojas tęsė:
– Visa Visata išsiilgusi tik Tavo meilės. Nieko daugiau. Jeigu tik gali – mylėk. Arba bent jau gerbk. Kad didžiuočiausi Tavimi, pakaktų, jei būtum tiesiog geras žmogus. O būti geru ne visada lengva. Širdies tyrumas – dvasingumo esmė..
Autorius nežinomas
Paruošė Rasa V.
