Patirtimi dalinasi Erelis Veržlusis, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvis.
Asmeninis patyrimas
2016 03 09
Virtuvė. Sėdėjau su drauge ir netikėtai ėmiau dalintis užplūdusiais jausmais ir dar anksčiau atėjusiais suvokimais. Ėmiau jai pasakoti ir atvėrinėti širdį, kad man mano paties didžiausias suvokimas, kad aš esu, kad esu čia, tačiau nesuvokiu, kas esu ir ką čia veikiu ir kur einu ir kodėl einu. Tiesiog to manyje nėra… tuščia… nieko neapčiuopiu apart suvokimo, kad viso to savyje nejaučiu ir nesuvokiu. Prisiminiau vaikystę, kai negalėjau pakęsti, kai mane šaukdavo pavarde, aš tiesiog nekenčiau savo pavardės, nekenčiau savęs ir to, kuris į mane kreipdavosi pavarde. Pajutau kaip man sunku ištarti net savo vardą, kai po jo turi būti sakoma pavardė ir kai visa tai tariu, ima viduj skaudėti ir užgniaužia gerklę. Man gėda sakyti pavardę, jaučiuosi tarsi neturiu teisės tam ir tada net negaliu priimti ir savo vardo… man kažkokia neteisybė skamba viduje… ir kai aš sukeičiau vardą ir pavardę vietomis ir ištariau sau pirmiausia pavardę ir paskui vardą – nustebau. Nustebau, nes iki tol fizinis ir emocinis skausmas, tariant vardą ir pavardę, dingo, kai aš ištariau pirma pavardę, o paskui vardą.
Iki tol net ir savo vardo gėdijausi ir sunku būdavo jį garsiai ištarti, o kai ištariu pavardę ir paskui vardą, aš jaučiu kaip džiaugiuosi pavarde ir didžiuojuosi savo vardu.
Aš pajutau, kad tai manyje dabar skamba teisingai ir galiu tai priimti, man tarsi akmuo nuo krūtinės nukrito… iki tol net ir savo vardo gėdijausi ir sunku būdavo jį garsiai ištarti, o kai ištariu pavardę ir paskui vardą aš jaučiu kaip džiaugiuosi pavarde ir didžiuojuosi savo vardu. Netikėtai keistas ir labai malonus patyrimas… ėjo… įkvėpiau tarsi gaivaus oro gurkšnio… ir visgi kai užsiminiau ir pagalvojau apie tėvą, viduje pajutau tuštumą…nesuvokiu, ką reiškia turėti tėvą ir po akimirkos tylios pauzės ištariau, kad nesuvokiu ne tik, kad, ką reiškia turėti tėvą, tačiau net nesuvokiu, kas tai yra tas tėvas… maža to pradėjau jausti, kad aš ne tik nesuvokiu, kas tai yra tėvas, aš ir nesuvokiu, kas tai yra vyras ir ką reiškia juo būti… tiesiog viduj tuščia… neapčiuopiu to jausmu, tik suvokiu, kaip aš išmokau iš aplinkos imituoti vyrą ir vyrišką elgesį… ir kai man sako būk vyras, būk atsakingas, daryk, veik, sodink medį, statyk namą, kurk šeimą, uždirbk, apgink, prisiimk atsakomybę ir t.t. aš visa tai tik bandžiau kopijuoti iš kitų ir jeigu atlikdavau kai ką fiziškai ir protu tiksliai viską nukopijuodavau ir sau pasakydavau – štai aš vyras, aš tai padariau… tačiau realybė ta, kad manyje tai būdavo tuščia ir aš nesuvokiau viso to, ką pats padarydavau, padarydavau tik tam, kad pats sau pasakyčiau – štai aš vyras… tačiau, visa tai buvo tik saviapgaulė ir melas, nes aš ar darydavau ar nedarydavau man buvo vienodai, aš jaučiausi taip pat… be prasmės… man nebuvo jokios prasmės kažką kurti ir daryti, nes kokia to prasmė? Aš nesuvokdavau nei kam, nei dėl ko tai darau… tik dariau ir verčiau save taip elgtis, kad pirštais neužbadytų, tačiau viduje nenorėjau viso to… nes man tai neteikė jokios laimės, nes tame nemačiau jokios prasmės ir tiesiog sakiau… na pastatysiu namą, na namas stovi ir kas iš to? Na sukursiu šeimą, šeima yra na ir kas iš to? Pasodinsiu ir medį, na pasodinau ir kas iš to? Prisiimsiu atsakomybę, na prisiėmiau, ir kas iš to?
Aš tiesiog pagalvojęs apie kažko siekimą, nepamatydavau tame prasmės… tiesiog tuščia… aš ne tik kad nesuvokdavau pačio tikslo prasmės, aš nesuvokiau ir pačio veiksmo prasmės… apatija ir pasyvumas, tai, kame aš gyvenau, buvo man suvokiama ir artima…
Aš tiesiog pagalvojęs apie kažko siekimą, nepamatydavau tame prasmės… tiesiog tuščia… aš ne tik kad nesuvokdavau pačio tikslo prasmės, aš nesuvokiau ir pačio veiksmo prasmės… apatija ir pasyvumas, tai, kame aš gyvenau, buvo man suvokiama ir artima… susisuku į kaldrą ir galiu miegoti dienų dienas ir įkritęs į nieko nedarymą aš jaučiausi gerai… tame nieko nedaryme ir gulėjime man buvo kažkokia prasmė ir aš ją jaučiau, jos neieškodamas, aš jaučiausi saugus. Visą gyvenimą nekenčiau grubių ir agresyvių vyrų ir negalėjau tarp jų būti, ne tik tarp jų, o aplamai tarp vyrų, aš nežinodavau kaip elgtis ir man viduje būdavo nejauku, nes nesijausdavau savimi ir būdamas su vyrais aš imituodavau kažką, ką išmokau ir būdavau kažkuo, kas nesu… ir kai rašiau apie agresyvius vyrus tik dabar suvokiau, kad pats toks tik ir būdavau… ir kai kalbėjau apie tai, kad nesuvokiu, kas tai yra vyras, kad savyje tik suvokiu moteriškąją pusę švelnumą, globą… draugė ištarė auksinę jai atėjusią mintį: „O gal vyriškumas tai, kas priešinga tam, ką tu kalbi apie savo moteriškąją pusę?“
Ir tuomet tarsi griaustinis iš dangaus… mano vidus buvo paliestas šių iš šalies ištartų žodžių… ir toks atrodo protui suvokiamas paprastas sakinys kaip 2×2, buvo visiškai nesuvokiamas mano viduj… ir tik dabar tai palietė mano širdį ir staiga prieš akis stojo visos mano ūmios neigiamos mano paties savybės: rūstumas, agresija, pyktis, tiesmukiškumas, ūmumas, visi mano potraukiai koviniams menams, dažnas emocinis nesivaldymas ir noras muštis. Visa tai tiesiog stojo prieš akis, pajutau, kad ten labai didelė energija ir jėga, t.y. ten yra veiksmas ir judesys, ten yra veikimas, ten nebėra apatijos ir pasyvumo… ir atėjo suvokimas, kad visas mano vyriškumas „gyvena“ tame, kas neigiama… visos tos savybės visiška priešingybė mano švelnioms savybėms… Pamačiau kaip visa tai, kas teigiama, manyje išsireiškia labiausiai tomis teigiamomis savybėmis, kurios būdingos moterims, o visa tai, kas neigiama, išsireiškia tomis neigiamomis savybėmis, kurios būdingos vyrams. Pamačiau savyje dvi lentynas ant kurių parašyta: Moteris – gera. Vyras – blogas. Iškilo prisiminimai iš praeities, kaip mama nutylėdavo apie tėvą ir tik supykusi ant manęs, su neapykanta pasakydavo man, kad galėsiu eiti gyvent pas savo tokį ir anokį tėvą, pamenu, kaip teta vis kalbėdavo apie vyrus ir juos smerkdavo, kad jie niekam tikę, nieko nemoka… kur tik pažvelgdavau, aplink mane visos moterys kaip viena sakė: vyrai blogi.
Visu savimi pajutau ir suvokiau, kad visą neigiamose savybėse esamą galią galiu nukreipti į teigiamą pusę: kurti, veikti, daryti, statyti, saugoti, ginti, džiaugtis, drąsiai siekti…
Atėjo suvokimas, kad buvau labai ištikimas mamai savo vidumi ir visoms toms moterims ir tam, kad galėčiau saugiai gyventi tarp tų giminės moterų, nesąmoningai savo viduje sau ištariau: „jeigu aš vyras, tuomet aš turiu būti niekam tikęs ir blogas“ tik taip, savimi pritaręs joms, aš galėsiu būti su mama ir tetomis, nes kitu atveju jos mane išmes iš savo vidaus – atsikratys, kaip tai padarė su savo vyrais… skaudu… labai skaudu tai rašyti… ir kai visa tai savyje atradau… atėjo jausmas, kad visgi aš jaučiu savyje gyvenantį vyrą ir tuo pačiu lengvas šokas, lengvas šokas gerąja prasme ir vidinis džiaugsmas, kad visgi yra manyje vyriškumas ir kad jis visą laiką buvo ten, kur aš pats negalėjau žiūrėti, visa tai „gyveno neigiamose savybėse“… kai tai suvokiau, atėjo labai didelis palengvėjimas ir džiaugsmas ir pajutau, kad visa tai, kas man buvo tabu ir viduje neleistina, dabar gali būti kitaip, kad vyras gali būti ir geras… pajutau, kaip ėmė šilti rankos ir kojos, visu kūnu ėmė judėti šilumos banga, visu savimi pajutau ir suvokiau, kad visą neigiamose savybėse esamą galią galiu nukreipti į teigiamą pusę: kurti, veikti, daryti, statyti, saugoti, ginti, džiaugtis, drąsiai siekti… tiesiog mano viduje atsivėrė durys ir aš jas ne tik kad pamačiau, tačiau ir įgavau vidinę teisę įeiti pro tas duris, kur „gyvena“ teigiamos „vyriškos“ ugnies savybės: drąsa, atkaklumas, ryžtas, valia ir kitos bei įgavau teisę su jomis susitikti, pažinti, susidraugauti ir įsileisti į savo gyvenimą. Ačiū.
Patirtimi dalinosi Erelis Veržlusis, Pasitikinčios savimi LŪšies 2017 dalyvis. Kalba netaisyta.
Paruošė Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
