Pirmą kartą, kai išslydo gyvenimas iš po kojų, ilgai ieškojau ko nors, kas galėtų padėti „vietiškai“ tvarkytis su savijauta. Ir štai keletas dalykų, kuriuos pati sau atradau:
Pasidalinsiu dviem savo metodais, kurie man padėjo „pasveikti“ nuo neigiamų jausmų ir minčių kitam žmogui.
Šiandien vaikštinėdama prieššventinėmis nuotaikomis gyvenančio miesto gatvėmis, mintyse nusikėliau į laikotarpį prieš metus, pagalvojau, kuo tada gyvenau ir kokia buvau. Atmintyje iškilo vienas prisiminimas, ir akyse pradėjo kauptis ašaros.
Viskas prasidėjo dar tais laikais, kaip man nebuvo nė 10 metų. Nesu iš tų laimingųjų, kurie pasensta su sveikais dantimis. Jau tik sulaukusi savo pirmųjų suaugusių dantukų turėjau juos tvarkyti.
Barškuolė užvedė temą apie Kalėdas, tad nutariau papasakoti vieną labiausiai įsimintinų ir geriausių dalykų savo šeimos gyvenime.
Noriu pasidžiaugti, jog per 15 vedybų metų supratau, jog vyrai - tai tokie patys žmonės, kaip ir moterys (tik mažiau šneka).
Pasidalinsiu patirtimi, kuri, galbūt, padės ne vienai šeimai atrasti būdą bendrauti su savo užsispyrusiais, „viską žinančiais“ paaugliais ir ne tik.
Dalinamės debesyla.lt tinklaraščio autoriaus Danieliaus Goriunovo knygos „Tinginio manifestas“ ištrauka. Kodėl mes dirbame? Šį kartą kreipiuosi asmeniškai į tave – nebe į alternatyvųjį save: kodėl renkamės daryti tai, ką darome,
Visai neseniai sužinojau, kad viena pažįstama kitai mane apibūdino kaip IEŠKOTOJA. Iš karto supykau bei įsižeidžiau, pirma - kodėl apie mane kažkas kažką kalba; antra - visiškai nesutikau ir priešinausi tokiam apibūdinimui, juk aš tai tikrai ne tokia.
Kas puola mūsų svajones, kas mėgina jas žlugdyti? Juk, jei nepultų, viskas būtų gerokai paprasčiau, paverti svajonę tikslu, sieki, pasieki ir džiaugiesi. Bet juk nepavyksta, ar ne? Yra tokie vargšai
Straipsnis parašytas įkvepiant rašytojo Saša Skončilenko „Knyga apie depresiją“ ir mano mielos bičiulės Emos (vardas pakeistas), kuri leido pasidalinti su Jumis jos išgyvenimais ir mintimis, kai ji patenka į depresijos
Daugelis žmonių nuoširdžiai tiki, kad bus laimingi, kai įsikurs nuosavame name, kai įsigis visus daiktus užpildyti namus ir kai juos skrupulingai išdėlios namuose – bet to neįvyksta. Paskui jie nuoširdžiai tiki, jog jie sutvarkys vidinį kiemą su kepsnine, kad galėtų atvirame ore kepti šašlykus, dešreles ar skerdieną – tačiau taip ir vėl neatsitinka. Tada jie pradeda puoselėti viltį, kad jie susiras gražų ir įdomų partnerį, kuris išspręs visas jų problemas ir jie taps laimingi.
Žinau, kiekvienas myli skirtingai ir nuo to jo meilė yra nei bloga, nei gera; myli taip, kaip moka; myli taip, kaip jį mylėjo jo tėvai ar priešingai, nei tai darė tėvai. Nėra įrankių išmatuojančių meilės stiprumą; nėra tinkamų žodžių jai aprašyti...
Yra tokia K. Byron knyga „Mylėk tai, kas yra“. Tai nuostabią pagalbą sau siūlanti metodika, kurios poveikį teko patirti šią vasarą. Pirmiausia su ja susipažinau ją praktikuojančios ir kitus mokančios moters dėka ir buvau apžavėta.
Kiekvienas žmogus nori būti laimingas ir kiekvienas ieško tos laimės savo gyvenimo kelyje. Kiekvienas supranta ją skirtingai ir priima skirtingai. Dauguma žmonių, paklausti, kas jiems yra laimė, atsako: turėti savo butą, naują automobilį, turėti gerą darbą ir pan. Bet pamąstykime apie tai, kad kai tu sieki kažko ir tai gauni, kiek laiko dar būni laimingas? Dieną, savaitę, mėnesį..? Tas jausmas dingsta ir vėl ieškai laimės...
Kiek save prisimenu, visada buvau nedrąsi, varžoma vidinių baimių ir kankinančių įsitikinimų... Stipriai kankino įvairios socialinės fobijos – bijojau atsakinėti prieš visą klasę (mano mokymosi metais tai buvo labai populiaru), paniškai bijojau atsidurti dėmesio centre, net susitikti pažįstamą parduotuvėje man buvo tolygu katastrofai – išrausdavau kaip vėžys ir nežinodavau, kur dingti, grįžusi namo save griauždavau už nenormalumą, jausdavausi kalta ir niekaip nesuvokdavau, kas su manimi darosi...
