Nebūtina visiems lipti į kalną. Gerai, kai yra Kažkas, į ką galima atsiremti prieš Didįjį Žygį.
Kadangi anksčiau nerimo ir panikos priepuoliai, kai atrodo, kad tuoj tuoj įvyks kažkas baisaus ir nepataisomo, būdavo gan dažni mano svečiai, dalinuosi 3 žingsnių programa.
Visi turime mamas. Kitos – jau esame mamos. Kiek jaučiamės laisvi su savo mama? Kiek laisvės duodame savo vaikams? Kur yra aukso viduriukas tarp laisvės ir disciplinos, tarp autoritetingos įtakos ir psichologinio manipuliavimo?
Labai knieti pasidalinti patirtimi, kaip man paprasčiau gyventi padeda PALEIDIMAS. Ne ATLEIDIMAS, nes atleisti, jei pykstu, man neišeina. O čia kai kas kito.
Šiandien, po daugiau nei metų, dėkingumas tapo mano įpročiu, ryto ritualų dalimi. Kaip išsivalyti dantis, taip ir užpildyti dėkingumo dienoraštį geriant rytinę kavą.
Gyvenime esu susidūrusi su dviejų tipų žmonėmis: tais, kurie nori, kad visi skaitomi tekstai būtų kaip santrauka, aiškūs ir trumpi, ir tuos, kuriems patinka gauti ilgesnį tekstą ir patiems į jį pasigilinti, atsirinkti, kas svarbu, ir pasidaryti išvadas.
Santykiai su mama visada būdavo viena iš jautriausių temų. Visada jaučiausi nesuprasta, neįvertinta. Nuolatos sulaukdavau priekaištų dėl savo aprangos, šukuosenos, elgsenos, išsakytų minčių, gyvenimo būdo.
Buvau išsiskyrusi su vaikinu ir ilgą laiką nuo savęs bėgau. Tada pradėjau skaityti apie santykius ir labai daug klausyti vedų išminties apie vyrišką ir moterišką prigimtį, šeimą. Mano vaikystės šeima buvo destruktyvi.
Mane visada domino tema, kaip išmokti valdyti savo pinigus. Kaip gyventi, kad jaustumeisi kuo laisviau ir komfortiškiau. Turbūt daugeliui pažįstama situacija, kai, atrodo, dirbame ir uždirbame, tačiau pinigų kaip nėra, taip nėra.
Dar visai neseniai buvau „Paskutinės minutės klubo“ narė. Tai – žmonės, kurie viską palieka paskutinei nakčiai, paskui bėga, nespėja, keikiasi ir žilsta.
Atleidimas – galingas įrankis, išlaisvinantis iš pykčio, nuoskaudų, nusivylimų naštos tą, kuris atleidžia. Suvokti tai, atrodo, lengva. Atleisk, paleisk, išlaisvink save.
Beveik prieš trejus metus atsisakiau alkoholio. Kaip įspūdingai skamba. Iš tikrųjų tai mečiau gerti. Mečiau gerti ne dėl mados ar sveikatos. Mečiau gerti, nes suvokiau – aš alkoholikė.
Aš pati jau metus naudojuosi šia technika ir tikiu, kad dauguma iš jūsų taip pat yra apie ją girdėję. Palaipsniui šis paleidimas įsilieja į gyvenimą.
Dažnai ir ilgai pozicionuodavau save, kad privalau turėti šeimą, t. y. susirasti vyrą, ištekėti, pagimdyti vaikų. Namas, medis, vaikas. Ir visi tie kiti standartai. Kartu iš kito šono vis girdėdavau: „na kas jau ją tokią ims į žmonas“, „jai vertėtų ištekėti jaunai, nes paskui nebesusiras JOKIO vyro“.
„Patirtyne“ Lūšis Stiprioji pasiūlė pasidalinti mintimis, kaip rasti svajonių darbą ar antrąją pusę, įveikti problemas ir daryti tai kūrybiškai, produktyviai dirbti, šypsotis liūdint, pasakyti „ne“, kritikuoti ir priimti kritiką, išgyventi netektis, auklėti vaikus.
Kiekvieną dieną einame, o dažniausiai net bėgame ir taip prabėgame per gyvenimą dideliais žingsniais. Net nestabtelėję. Nesusimąstę ir beprasmiškai. Ir ne kiekvienas sustoja bent sekundei, kad suprastų, jog taip bėga be savęs paties.
