Noriu pasidžiaugti, jog per 15 vedybų metų supratau, jog vyrai - tai tokie patys žmonės, kaip ir moterys (tik mažiau šneka).
Visai neseniai sužinojau, kad viena pažįstama kitai mane apibūdino kaip IEŠKOTOJA. Iš karto supykau bei įsižeidžiau, pirma - kodėl apie mane kažkas kažką kalba; antra - visiškai nesutikau ir priešinausi tokiam apibūdinimui, juk aš tai tikrai ne tokia.
Kas puola mūsų svajones, kas mėgina jas žlugdyti? Juk, jei nepultų, viskas būtų gerokai paprasčiau, paverti svajonę tikslu, sieki, pasieki ir džiaugiesi. Bet juk nepavyksta, ar ne? Yra tokie vargšai
Nebūtina visiems lipti į kalną. Gerai, kai yra Kažkas, į ką galima atsiremti prieš Didįjį Žygį.
Visi turime mamas. Kitos – jau esame mamos. Kiek jaučiamės laisvi su savo mama? Kiek laisvės duodame savo vaikams? Kur yra aukso viduriukas tarp laisvės ir disciplinos, tarp autoritetingos įtakos ir psichologinio manipuliavimo?
Labai knieti pasidalinti patirtimi, kaip man paprasčiau gyventi padeda PALEIDIMAS. Ne ATLEIDIMAS, nes atleisti, jei pykstu, man neišeina. O čia kai kas kito.
Šiandien, po daugiau nei metų, dėkingumas tapo mano įpročiu, ryto ritualų dalimi. Kaip išsivalyti dantis, taip ir užpildyti dėkingumo dienoraštį geriant rytinę kavą.
Gyvenime esu susidūrusi su dviejų tipų žmonėmis: tais, kurie nori, kad visi skaitomi tekstai būtų kaip santrauka, aiškūs ir trumpi, ir tuos, kuriems patinka gauti ilgesnį tekstą ir patiems į jį pasigilinti, atsirinkti, kas svarbu, ir pasidaryti išvadas.
Dar visai neseniai buvau „Paskutinės minutės klubo“ narė. Tai – žmonės, kurie viską palieka paskutinei nakčiai, paskui bėga, nespėja, keikiasi ir žilsta.
Aš pati jau metus naudojuosi šia technika ir tikiu, kad dauguma iš jūsų taip pat yra apie ją girdėję. Palaipsniui šis paleidimas įsilieja į gyvenimą.
