Šį straipsnį parašė Haskė Smalsioji, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Dar visai neseniai buvau „Paskutinės minutės klubo“ narė. Tai – žmonės, kurie viską palieka paskutinei nakčiai, paskui bėga, nespėja, keikiasi ir žilsta. Kai esi studentas – viena kita streso ir adrenalino dozė nepakenkia, bet kai įžengi į brandą, atsiranda vaikų ir šimtai pareigų bei atsakomybių, būti šio klubo nariu reiškia laukti ankstyvo infarkto.
Planai man neveikia. Prisirašydavau jų paklodes: popieriuje, mintyse, kompiuterinėse programose, tačiau niekas nepadėjo. Jei tik koks projektas – amžinas bėgimas, stresas ir ne iki galo, ne taip, kaip svajojau, atliktas darbas. Tai irgi buvo viena iš priežasčių, kodėl man reikėjo pokyčių. Nemėgstu daryti darbų atmestinai, vien užsidėti pliusiuką. Noriu, kad pati didžiuočiausi ir būčiau patenkinta rezultatu.
„Veikliosios Lūšies“ programa man buvo naudinga dėl daugelio dalykų, tačiau vienas iš jų – aiškus suvokimas, kaip susidėlioti prioritetus ir išmokti nepalikti darbų paskutinei minutei. Taip pat – nevilkinti nemėgstamų, tačiau privalomų atlikti užduočių.
Neturiu laiko ar nenoriu?
Pirmasis šaltas dušas „Veikliosios Lūšies“ programoje man buvo kasdieneigės pildymas. Kai amžinai neturėjau laiko ir nespėdavau net elementarių darbų, rasti laiko kasdieneigei pildyti atrodė aukščiausio lygio misija.
Prieš ką nors darydama turiu sau labai aiškiai atsakyti į klausimą: neturiu laiko ar nenoriu? Nes jeigu kažko noriu, tai laiko tam visada atsiranda.
Jau po pirmųjų bandymų supratau aiškią tiesą. Prieš ką nors darydama turiu sau labai aiškiai atsakyti į klausimą: neturiu laiko ar nenoriu? Nes jeigu kažko noriu, tai laiko tam visada atsiranda. Juk tikrai būna – neturi laiko, o spėji peržiūrėti tris mėgstamo serialo serijas, nueiti pas kirpėją, pagulėti karštoje vonioje ar praplepėti valandą su drauge telefonu apie nieką.
Taigi, aiškiai sau pasakiau: neturiu laiko = nenoriu.
Šią strategiją pritaikiau ir bendraudama su draugais, kolegomis ir pan. Pastebėjau, kaip aš, vaidindama užsiėmusią personą, vis teisindavausi ar atsiprašinėdavau, kad neturiu laiko pokalbiams, susitikimams ar dar kažkam. Kelis kartus pabandžiau būti atvira: dabar nenoriu susitikti, noriu skirti laiko svarbiam projektui, neturiu nuotaikos ar pan.
Ir kas man buvo atradimas – žmonės tai supranta! Net reaguoja geriau, nei kai nuolat kartoji, kad niekam neturi laiko. Kadangi turiu daug draugų, žmonės mane mėgsta, pastebėjau, kad tikrai per daug laiko skirdavau tam, kad „kitiems būtų gerai“. Nenoriu susitikti su drauge, nes degu noru užbaigti projektą – vis tiek einu – negi liūdinsi žmogų. Sėdėdama su ja visą laiką viduje spirgu ir kartoju sau „nespėsiu, velnias, nespėsiu“. Grįžtu pavargusi, išsibalansavusi, darbas prie projekto nukeliamas kitai dienai, kitą dieną atsiranda kita draugė, kuri kalbina feisbuko žinutėmis, ir taip pasaka be galo.
Dalyvaudama „Lūšyje“ pakeičiau strategiją. Paskambinau draugei ir atšaukiau planuotą susitikimą, atvirai ir nuoširdžiai pasakiusi, kad negalėsiu jai skirti kokybiško laiko, nes nuolat galvosiu apie degantį darbą. Tai geriau jį užbaigsiu ir mes ramiai tai atšvęsime! Ji ne tik kad neįsižeidė, nenuliūdo, bet dar ir pasisiūlė padėti – t. y. netrukdyti manęs iki to laiko, nes žino, kokia esu sociali ir kaip galiu be vargo visą dieną praleisti susirašinėdama bereikšmėmis žinutėmis.
Sigučio, būk paprastesnis!
Dabar jeigu tik sprūsta iš burnos „neturiu laiko“, visada pagalvoju, ko ir kodėl nenoriu. Jei to atlikti nebūtina – paprasčiausiai nedarau ir pamirštu apie tai. „Pamirštu tai“ parašiau ne be reikalo, nes esu iš tų žmonių, kurie nusprendžia kažko nedaryti, bet vis tiek visą laiką apie tai galvoja: o gal reikėjo, gal vertėjo, ką praradau ir pan.
Dabar sau pasakau: jei nedarau – von iš galvos! Ir jei tik pagaunu galvojant, staigiai kreipiu mintis atgal. Iš pradžių tai teko daryti vos ne kas sekundę. Dabar, po kelių savaičių, žiūriu, laiko mintims nukreipti reikia vis mažiau. Atrodo, pamažu išmokstu paleisti smulkmenas.
Pati esu iš Panevėžio, tad man užsifiksavo kažkada humoristo Manto Katlerio pasakyta frazė: „Sigučio, būk paprastesnis“. Mano mieste tai reiškia „nesusireikšmink“, bet aš labai gerai šią frazę įdarbinau „Veikliosios Lūšies“ programoje.
Pasirinkusi įprotines užduotis, o viena iš jų – „Paprastėju“, niekaip jų neatsimindavau. Vis galvodavau: ką ten dar turiu daryti? Nes aš ir paprastėjimas atrodė nesuderinama. Man buvo viskas svarbu! O kai viskas svarbu, galiausiai pasieki būseną, kai jau tampa nebesvarbu niekas.
Pamačiau, kokia didelė dalis mano užduočių yra tokios buitinės ir nereikšmingos, kad daug paprasčiau imti, paprastai padaryti ir pamiršti nei eikvoti energiją ieškant geriausio sprendimo ar atlikimo būdo.
Taigi, įprotinę užduotį susiejau su posakiu „Sigučio, būk paprastesnis“. Jeigu tik iškildavo klausimas, kaip elgtis, prisimindavau šią frazę ir trumpai pagalvodavau, koks būtų paprasčiausias sprendimas.
Žinoma, kartais reikia originalių, daug kūrybinės energijos ir pan. reikalaujančių sprendimų, bet pamačiau, kokia didelė dalis mano užduočių yra tokios buitinės ir nereikšmingos, kad daug paprasčiau imti, paprastai padaryti ir pamiršti nei eikvoti energiją ieškant geriausio sprendimo ar atlikimo būdo.
Pati negaliu patikėti, kiek ši strategija man padėjo sutaupyti laiko. Negaliu pasigirti įvaldžiusi visišką paprastumą, bet kad mano gyvenimas dabar daug paprastesnis ir be mažiau galvos skausmo – tai jau tikrai.
Skęsti ar skristi?
Dar vienas dalykas, kuris man patiko ir tiko „Lūšyje“ – darbų kaip akmenų principas. Tik aš jį šiek tiek perdariau. Patarimas susirašyti ne daugiau kaip 5 pagrindinius darbus, kuriuos per savaitę atlikusi jausčiausi geriau, ir visuomet pradėti nuo jų, vėliau „kibirą“ užpildant smėliu ir kitais smulkiais dalykais, man pasirodė genialus.
Šiaip galėčiau būti multitaskinimo čempionė. Vienu metu galiu daryti 10 darbų, tačiau tokios dienos dažniausiai baigiasi emociniu išsekimu, nuovargiu, o dar blogiau – migrena ir neužbaigtais didžiaisiais darbais.
Taigi, kelis kartus pabandžiau susirašyti svarbiausius darbus, kuriuos tikrai privalau padaryti, nes kitaip bus problemų. Išvada – realiai jų nėra tiek ir daug. Mano didžiausi laiko rijikai – smulkmenos, be kurių kartais galima net visai apsieiti ir niekas nuo to nenukentės. Na, gal tik mano įsivaizduojama tobulosios Gerosios Samarietės Marijos Melnikaitės Šventosios reputacija.
Vienintelis šio metodo trūkumas – įsivaizduoti darbus kaip akmenis su kibiru. Matydavau labai vaizdžiai: kibiras, pilnas akmenų. Prisirišu jį virve prie kojos, šoku nuo tilto ir skęstu, skęstu. Toks scenarijus nuolat sukosi galvoje, vos pagalvodavau apie tą darbų kibirą. Tačiau vieną dieną kilo mintis apie drugelius, kuriuos užauginus reikia paleisti į laisvę. Jie yra gražus, spalvingi ir lengvi.
Ne visus darbus malonu atlikti, ne visas užduotis norisi pulti daryti, ne viskas būna taip, kaip norime ar tikimės, bet to ir nereikia. Gyvenime, kaip gamtoje, turi būti balansas.
Taigi, iš pradžių darbus įsivaizduodavau kaip tas kirmėlytes, kokonus. Kuo darbas „bjauresnis“, kuo labiau atidėliojamas, tuo jį įsivaizduodavau šlykštesnį – tokį aplipusį gleivėmis, riebų, besiraitantį. O kai atlikdavau, kokio grožio drugys mintyse suplasnodavo. O dar tas neapsakomo lengvumo jausmas!
Tai dabar mano darbų sąsiuvinyje savaitės pradžioje puikuojasi įrašas: „Mano kokonai“. Susirašau iki 5 pagrindinių ir taip auginu iki drugelių. Atrodo, tokie maži, tokie elementarūs pokyčiai, bet man labai veikia. Mano tamsus, audringas miškas pamažu virsta šviesia plevenančių drugelių oaze. Betrūksta tik vienaragio, vemiančio vaivorykšte. Bet gal ir gerai, kad jo nėra. Nesitikiu gyvenimo, vien drugeliais aplipusio, nes supratau dar vieną dalyką – net ir patys blogiausi įvykiai turi gerų pamokų.
Ne visus darbus malonu atlikti, ne visas užduotis norisi pulti daryti, ne viskas būna taip, kaip norime ar tikimės, bet to ir nereikia. Gyvenime, kaip gamtoje, turi būti balansas. O dėsniai – tie patys: net ir po tamsiausios nakties visada ateina šviesus rytas. Tačiau tik tada, kai neleki iškišęs liežuvio ir gerai išsimiegi.
Haskė Smalsioji, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Paruošė Justina K. T. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
