Šį straipsnį parašė Katė Laukinė, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Atleidimas – galingas įrankis, išlaisvinantis iš pykčio, nuoskaudų, nusivylimų naštos tą, kuris atleidžia.
Suvokti tai, atrodo, lengva. Atleisk, paleisk, išlaisvink save. Ir į gyvenimą spalvos sugrįš. Taip sako sąmoningumo mokytojai, rašoma saviugdos knygose. Už kai kuriuos dalykus lengviau ar sunkiau pavyksta atleisti, bet kai susiduriame su ypač sunkiais skauduliais… giliai giliai užslėptais, įsisenėjusiais… nuo vaikystės… kuriuos net pajudinti baisu… ką tada daryti? Kaip atleisti už tai, kas atrodo neatleidžiama? Ieškojau atsakymo. Žinojau, kad atleisti visų pirma reikia dėl savęs. Ir radau. Viena nuostabi sąmoninga moteris pasidalino su manimi metodu, kuris padėjo man atleisti ir išsigydyti net pačias giliausias žaizdas. Esu jai labai dėkinga ir dalinuosi su jumis.
Imame didelį popieriaus lapą, perbraukiame per pusę. Kairėje, pačiame viršuje, užrašome vardą žmogaus, kuriam turime už ką atleisti. Patartina pradėti nuo savo tėvų, nes pačios giliausios žaizdos padarytos vaikystėj.
Po tuo vardu ar žodžiu „mama“ / „tėtis“ išrašom skaudžiausią įvykį, kuris pirmas ateina į galvą. Rašom visą tą istoriją su smulkmenomis. Kas įvyko, kaip tuomet jaučiausi, kas buvo skaudžiausia, kaip trūko meilės ar buvau atstumtas (-a), išduotas (-a), ko labai norėjau, bet negavau… Viską, kas iškyla atminty. Siūlyčiau rašant būti vienumoje su savimi. Leisti nevaržomai sau viską išjausti iš naujo.
Atleidimas – galingas įrankis, išlaisvinantis iš pykčio, nuoskaudų, nusivylimų naštos tą, kuris atleidžia.
Kai viskas išlieta ant popieriaus, tada dešinėje, viršuje, parašom: „Atleidžiu tau, (žmogaus vardas)“.
Atleidžiu, nes, jis (ji) tai padarė nesąmoningai, iš nesupratimo, iš nežinojimo, iš meilės trūkumo, iš skausmo, iš nemokėjimo valdyti emocijų… Jis (ji) nenorėjo tyčia manęs nuskriausti, gal tuo metu jam (jai) taip elgtis atrodė teisinga, gal pačiam (-iai) tuo metu dėl kažko labai skaudėjo…. Nes nė viena mama ar tėtis pasaulyje neplanuoja sąmoningai skaudinti savo vaiko…
Svarbu rasti kuo daugiau tokio elgesio pateisinimų tuo metu, kai viskas vyko. Tik dabar į tą įvykį jau ne vaiko akimis žiūrint, o suaugusio žmogaus. Kitu kampu. Tai vadinama „atsistoti į kito batus“.
Taip išrašyti kiekvieną istoriją, kuri paliko žaizdą. Tam prireiks laiko, bet, patikėkit, verta. Man šis metodas stebuklingai padėjo atleisti, rodės, neatleistinus dalykus ir išsigydyti skaudžiausias žaizdas.
Apkabinu visus su meile.
Katė Laukinė, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Paruošė Justina K. T. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
