Šį straipsnį parašė Plaštakė Rudeninė, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Nebūtina visiems lipti į kalną. Gerai, kai yra Kažkas, į ką galima atsiremti prieš Didįjį Žygį. Gerai, kai yra Kažkas, kantriai laukiantis papėdėje su puodeliu karštos arbatos ir atvira širdim, kad išklausytų Žygeivių istorijas. Šiuo metu aš ir esu tas Kažkas.
Dažniausiai to droviuosi, nes išorinis pasaulis nukreiptas į judėjimą pirmyn, aukštyn, greičiau, daugiau… O man vis neramu: kas gi bus, jei visi tik bėgsim, lėksim, sieksim, kovosim, laimėsim…
Neretai jaučiuosi tarsi užribyje vien todėl, kad mieliau pasirenku kavą ir knygą lovoje, o ne 10 ratų stadione, kad man paprasčiausiai gera namie, kad neslidinėju, kad neskaitau žurnalo „Žmonės“ ir nežiūriu „Stiliaus“…
Ar man gerai? Ne visada. Ar noriu keistis? Taip. Noriu augti, tobulėti bendražmogiškąja prasme. Ko nespėjau ar nesugebėjau atiduoti vaikams, pasistengti perduoti anūkams. Ir Lūšyje ieškojau savęs, savo gelmių, drąsinausi jas įvardinti ir netgi parodyti.
Tikiu, kad aš ne viena tokia, nes jei man pačiai dar ateis laikas įkopti į savo Kalną, norėčiau, kad manęs mano Kalno papėdėje kantriai lauktų Kažkas su puodeliu karštos arbatos ir atvira širdim, kad išklausytų Mano Kelio istoriją.
Plaštakė Rudeninė, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Paruošė Justina K. T. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
