Šį straipsnį parašė Zylė Smalsioji, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Kiek save prisimenu, visada buvau nedrąsi, varžoma vidinių baimių ir kankinančių įsitikinimų… Stipriai kankino įvairios socialinės fobijos – bijojau atsakinėti prieš visą klasę (mano mokymosi metais tai buvo labai populiaru), paniškai bijojau atsidurti dėmesio centre, net susitikti pažįstamą parduotuvėje man buvo tolygu katastrofai – išrausdavau kaip vėžys ir nežinodavau, kur dingti, grįžusi namo save griauždavau už nenormalumą, jausdavausi kalta ir niekaip nesuvokdavau, kas su manimi darosi… Tai siaubingai slėgė, menkino savivertę, naikino motyvaciją ir vertė jaustis visiškai beviltiškai… Aišku, einant metams išmokau prisitaikyti ir save apsaugoti (uoliai pradėjo darbuotis mano vidiniai žmogeliukai) – pradėjau vengti net ir mažiausios rizikos, permainų ir naujovių, stengiausi susikurti saugią aplinką ir tik nepapulti į bauginančią situaciją. Tai labai slėgė ir sunkino mano gyvenimą: buvau susikausčiusi, įsitempusi ir nuolat nerimaujanti…
Taip ir gyvenau… Ačiū Dievui, užteko stiprybės ir valios pabaigti universitetą, pradėti dirbti, tačiau viso to kaina buvo tikrai didelė. Atsimenu, puikiai pasiruošdavau anglų kalbos prezentacijai, bet atsakinėti neišdrįsdavau, nebent tuomet, kai nieko nelikdavo auditorijoje… Bendrauti taip pat buvo sudėtinga. Nešiau savo naštą tol, kol pasidarė nepakeliamai sunku, tuomet po truputį pradėjau ieškoti pagalbos… Sudėtinga buvo tai, kad dėl savo fobijų jaučiausi nenormali, man buvo dėl jų gėda ir pradėti kalbėti apie jas tikrai nebuvo paprasta… Bet buvau atkakli, nes kelio atgal nebuvo. Daug ieškojau, daug išbandžiau, kol pati suvokiau – turiu stoti į akistatą su savo baimėmis!
Pradėjau kalbėti, išsakyti savo nuomonę, vėliau ir paprieštarauti, išmokau pažinti savo jausmus ir apie juos kalbėti, žodžiu, pradėjau lukštentis iš savo kiauto! Tai užtruko daugiau nei 4 metus, bet buvo vertinga kiekviena minutė!
Pradėjau lankyti grupinę psichoterapiją – pradžioje buvo neapsakomai sunku: pylė prakaitas, daužėsi širdis, o prabilti prieš ratu sėdinčius žmones atrodė misija neįmanoma – tiek mane buvo užvaldžiusi baimė… Bet po truputį, po mažą žingsnelį, pradėjau judėti pirmyn. Pradėjau kalbėti, išsakyti savo nuomonę, vėliau ir paprieštarauti, išmokau pažinti savo jausmus ir apie juos kalbėti, žodžiu, pradėjau lukštentis iš savo kiauto! Tai užtruko daugiau nei 4 metus, bet buvo vertinga kiekviena minutė! Po truputį pradėjau suvokti save, savo norus, savo poreikius, svarbiausia, suvokiau savo baimių priežastis, nustojau jų gėdytis ir jaustis kalta… Gyvenimas nušvito visai kitomis spalvomis! Atsirado daug naujų minčių, idėjų ir atradimų, norėjosi kuo daugiau išbandyti, kelti sau iššūkius ir juos įveikti!
Veiklioji Lūšis – vienas iš jų. Labai džiaugiuosi pasiryžusi čia sudalyvauti! Programoje gavau daugiau, daug daugiau nei tikėjausi! O įdomiausia buvo turimas žinias pritaikyti praktiškai, išbandyti savo galimybes ir pamatyti rezultatus! Tai mane įkvėpė naujiems skrydžiams!
Zylė Smalsioji, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Paruošė Justina K. T. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
