Šį straipsnį parašė Energija Judančioji, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Labai knieti pasidalinti patirtimi, kaip man paprasčiau gyventi padeda PALEIDIMAS. Ne ATLEIDIMAS, nes atleisti, jei pykstu, man neišeina. O čia kai kas kito. Rašau iš dalies siekdama įtikinti, o gal suteikti kitiems Lūšiukams vilties, žinių apie dar vieną įrankį.
Apie paleidimą pirmiausia sužinojau iš Ilzės Butkutės tekstų ir jais patikėjau. Iki šių metų turėjau itin didelių bėdų dėl įsijautimo, pasinėrimo į draugystę ir tikėjimosi, kad kiti taip pat nuoširdžiai draugaus, elgsis nesavanaudiškai, palaikys. Ir nuolat skaudžiai nusivildavau. Tiesiog fiziškai skaudėjo širdį kas kartą, kai draugai elgdavosi taip, kaip geriau jiems ar kaip jie moka, o ne pagal mano draugystės supratimą. Protas lyg ir pateisindavo kitų žmonių elgesį, bet suvokimo nebuvo, buvo tik skausmas.
Taigi, prisiskaičiusi apie paleidimą, pradėjau taikyti tokį pratimą: kasdien reguliariai ir papildomai užklupus nerimui kartojau mintyse, už ką esu dėkinga tiems konkretiems žmonėms, dėl kurių poelgių man skauda. Kartu eidavo tokie sakiniai: „Aš jus paleidžiu, jūs laisvi turėti savo nuomonę ir elgesio būdus. Aš paleidžiu mūsų ryšį. Iš jo gavau x ir x, ir x gerų dalykų, o dabar tą ryšį paleidžiu.“
Ir veikia kas kartą, kai imu skaudintis, kad kiti nėra tiek įsijautę į draugystę, tiek nuoširdūs, tiek draugiški ar empatiški, kiek pati manausi su jais esanti.
Pabandykite, man veikia beveik iš karto. Nerimas po pratimo tikrai sumažėja. Ir nebelieka tuščio tikėjimosi, kad kiti žmonės elgsis būtent taip, o ne kitaip.
Energija Judančioji, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Paruošė Justina K. T. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
