Virtuvė. Sėdėjau su drauge ir netikėtai ėmiau dalintis užplūdusiais jausmais ir dar anksčiau atėjusiais suvokimais. Ėmiau jai pasakoti ir atvėrinėti širdį, kad man mano paties didžiausias suvokimas, kad aš esu, kad esu čia, tačiau nesuvokiu, kas esu ir ką čia veikiu ir kur einu ir kodėl einu.
Esu išgyvenusi pora skaudžių meilių. Buvo ir labai sunku, taip sunku, kad tiesiog ieškojau kaip sau padėti.
Pirmą kartą, kai išslydo gyvenimas iš po kojų, ilgai ieškojau ko nors, kas galėtų padėti „vietiškai“ tvarkytis su savijauta. Ir štai keletas dalykų, kuriuos pati sau atradau:
Šiandien vaikštinėdama prieššventinėmis nuotaikomis gyvenančio miesto gatvėmis, mintyse nusikėliau į laikotarpį prieš metus, pagalvojau, kuo tada gyvenau ir kokia buvau. Atmintyje iškilo vienas prisiminimas, ir akyse pradėjo kauptis ašaros.
Viskas prasidėjo dar tais laikais, kaip man nebuvo nė 10 metų. Nesu iš tų laimingųjų, kurie pasensta su sveikais dantimis. Jau tik sulaukusi savo pirmųjų suaugusių dantukų turėjau juos tvarkyti.
Noriu pasidžiaugti, jog per 15 vedybų metų supratau, jog vyrai - tai tokie patys žmonės, kaip ir moterys (tik mažiau šneka).
Pasidalinsiu patirtimi, kuri, galbūt, padės ne vienai šeimai atrasti būdą bendrauti su savo užsispyrusiais, „viską žinančiais“ paaugliais ir ne tik.
Visi turime mamas. Kitos – jau esame mamos. Kiek jaučiamės laisvi su savo mama? Kiek laisvės duodame savo vaikams? Kur yra aukso viduriukas tarp laisvės ir disciplinos, tarp autoritetingos įtakos ir psichologinio manipuliavimo?
Gyvenime esu susidūrusi su dviejų tipų žmonėmis: tais, kurie nori, kad visi skaitomi tekstai būtų kaip santrauka, aiškūs ir trumpi, ir tuos, kuriems patinka gauti ilgesnį tekstą ir patiems į jį pasigilinti, atsirinkti, kas svarbu, ir pasidaryti išvadas.
Atleidimas – galingas įrankis, išlaisvinantis iš pykčio, nuoskaudų, nusivylimų naštos tą, kuris atleidžia. Suvokti tai, atrodo, lengva. Atleisk, paleisk, išlaisvink save.
