Šį straipsnį parašė Voverė Džiaugsminga, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Yra dalykų, kuriuos žinome, bet nejaučiame, ir jie nevyksta. Kol vieną dieną kaip tetrio kaladėlės sukrenta į savo vietas, susiklijuoja, susilipdo (arba ne). Ir ateina (arba ne) nušvitimas. Ar, paprasčiau tariant, atradimo džiaugsmas.
Dažnai girdėdavau, kad žmonės sakėsi esą dėkingi už sunkius patyrimus. Nesąmonė, maniau aš, jie tik taip sako, taip jų Galva bando numalšinti skausmą, racionalizuoti. Nors teoriškai ir žinojau, jog blogų patirčių nebūna ir kiekvienoje iš jų reikėtų įžvelgti šį tą naudingo, netikėjau tuo iš pat širdies ir plaučių gelmių, nors tu ką. Na, jei man skauda, kaip tai gali būti gerai?! Kol vieną dieną tai nutiko. Pajutau džiaugsmą, kad turėjau tokius žalojančius santykius, kokius turėjau. Kad į mano dideles naivias akis įkrito liūdnas žmogus, kuriam atidaviau daugiau nei maniau turinti.
Atrodo, kad man vis dar skauda. Tiek ilgai to jausmo saugojausi, jį neigiau. Iškart po Pabaigos aukštai iškėliau galvą, po nosim niūniavau I’m a survivor ir spinduliavau tokį tvirtumą, kad net mano terapeutė juo patikėjo. O tada praėjo metai ir pratrūkau. Pravirkau, vardijau kitas priežastis, iš kur tos ašaros, bet rašymai pasakė – o mergyt, gi vis dar to Sunkios Sielos žvėriūkščio neišliūdėjai.
Daug skaičiau ir žinau, kad tokių istorijų ir tokių pabaigų kaip mano – milijonai. Bet vis tiek ją noriu išrašyti į paklodę, su visomis tomis detalėmis, kurios dar kelia šiltuką ar šaltuką tarp šonkaulių. Ir tai man rodo, jog šitame fronte dar ne tvarkoj. Dar reikia išgedėti tai, kam per silpna buvau Tada.
Supratau, jog Aš Esu Vertinga, ir kad pati privalau sau būti pakankama.
Taigi, kol vieną dieną tai nutiko. Pajutau džiaugsmą, kad turėjau tokius žalojančius santykius, kokius turėjau. Žvelgdama atgal matau, kad juose – ar, tikriau, po jų – apie save suvokiau tiek kertinių dalykų. Tapau atspari manipuliacijoms ir pajutau, jog turiu savo poreikių ir nuomonę. Supratau, jog Aš Esu Vertinga, ir kad pati privalau sau būti pakankama. Jaučiu – iš tų pačių pačiausių širdukės gelmių, – kad tik savimi pasirūpinusi ir save mylėdama galėsiu būti su Kitu; tad turiu tapti sau pačiu didžiausiu prioritetu. Ir tai yra ok, net jei norėčiau (o gal turėčiau?) būti altruistė. Suvokiau, jog didžiausias mano pasiekimas – tai, kad vis dar esu. Ir tai yra ok, net jei norėčiau (o gal turėčiau norėti?), jog tai būtų doktorantūra Harvarde ar kelionė Antarktidon.
Tiesą sakant, nemėgstu mosikuoti skambiomis frazėmis. Man pačiai visokie motyvaciniai žodžiai labai padėjo tada, kai to reikėjo, tačiau kad jie lėktų iš mano pačios pirštų galiukų – na jau ne. Todėl nebaigsiu šito rašinėlio skambiomis frazėmis apie tamsiausią laiką prieš aušrą – jūs ne mažiau už mane jų žinote. Tai tik priminsiu: tuoj Kūčios, ir dienos pradės ilgėti.
Voverė Džiaugsminga, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Paruošė Justina K. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
