Šį straipsnį parašė Voverė Smalsioji, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Šie du žmonės yra pirmieji ir svarbiausi vaiko gyvenime. Labai aiškiai prisimenu savo vaikystę. Augau kaime, buvau mylima ir gerai auklėjama mergaitė.
Iki kol tėtis pradėjo išgėrinėti, galiausiai tai tapo nekontroliuojama ir tėvai išsiskyrė. Tėtis man buvo viskas, su juo visur kartu eidavau: pasiimdavo mane į žvejybą, nuveždavo į Vilnių savo ryškiai mėlynu zaporožiečiu, kartu žiūrėdavom animacinius filmus, šokdavom, dainuodavom. Labai aiškiai pamenu jo veidą, jo vešlius plaukus, žydras akis. Jo veidas dar ir dabar besišypsantis stovi prieš akis.
Mano tėčio nebėra jau 20 metų. Man buvo aštuoneri, ir gerai pamenu, kai atėjo teta ir pranešė mamai, kad tėtis girtas prigulė kaime po medžiu ir nebeatsikėlė. Man jo labai trūko ir trūksta iki šiol. Vis pagalvoju – o kaip būtų buvę, jeigu jis būtų gyvas?
Mama augino mane viena. Esu jai dėkinga, kad auklėjo griežtai (nors tada tai labai nepatiko) ir išaugau išauklėta, padoria mergina, bet… Man dažnai trūko jos švelnumo, išklausymo, gero žodžio. Man suaugus dažnai atrodė, kad jai nerūpi, ką esu pasiekusi, ko noriu, apie ką galvoju. Ir dažnai girdėdavau sakant – juk aš dėl tavęs tiek paaukojau, tarsi norėdama, kad jausčiausi kalta… Neatsimenu, ar kada nuoširdžiai su mama kalbėjomės, gal vietoj patarimų sulaukdavau daugiau moralizavimo. O gal tik man taip atrodė?
Ir štai, atsidūriau „Lūšyje“, ir kai reikėjo atlikti užduotį, kuomet turėjau pasakyti „Myliu“, mama buvo paskutinė, kuriai skambinau. Buvo baisu ir kartu gėda. Gėda dėl to, kad tai pats brangiausias man žmogus, kuris yra kartu labai artimas ir šiek tiek nutolęs, o aš jam bijau pasakyti „Myliu“. Bet paskui atrodo, kad mūsų santykiai pasikeitė, man norisi tuo tikėti. Vakar gavau iš jos žinutę – aš labai tave myliu. Prieš tai visą dieną praleidom kartu ir kalbėjom kalbėjom kalbėjom.
Ką noriu tuo pasakyti? Tai, kad su savo būsimais vaikais aš elgsiuosi kitaip – juos išklausysiu, nepertraukinėsiu, džiaugsiuosi jų pasiekimais ir nebijosiu reikšti jausmų. Kad vaikas jaustųsi suprastas, mylimas, palaikomas. O savo būsimo vyro aš jau paprašiau vieno – negerti.
Voverė Smalsioji, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Paruošė Justina K. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
