Straipsnį parašė Dilgėlė Naudingoji, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Mano ne tokiame ilgame gyvenime jau spėjo nutikti ne vienas skaudus, sunkus įvykis. Jie paveikė ir mano pasitikėjimą savimi, ir nervukus. Tačiau su jumis norėčiau pasidalyti pozityviais dalykais. Tie priimti sprendimai, nutikimai buvo (ir vis dar yra) mano keliai į geresnę savijautą. Šis pasakojimas persisunkęs baltos propagandos, tad pasiruoškite.
Prieš kelerius metus, kai many ypač dominavo apleistasis vaikas, ryžtas tarė tvirtą žodį – užteks, reikia sau padėti. Buvau šiek tiek susitaupiusi pinigų, tad pradėjau ieškotis kelionės kur nors, kur bus pavojinga, kur reikės lipti iš komforto zonos, kur nebūtų patogumų. Paieškos sukosi nuo idėjų vykti Indijon iki karo judinamų šalių. Labai norėjau susidurti su stiprumu, savęs išbandymu.
Šnekėdama su drauge telefonu varčiau žurnalą. Nors tiksliau būtų sakyti – jis pats atsivertė ties straipsniu apie piligriminį kelią Ispanijoje – Šv. Jokūbo kelią. Tai nebuvo kažkas tokio pavojingo, rizikingo, tačiau tai tikrai buvo išbandymas man. Įsigijau bilietus į Barseloną. Skrydis už dviejų savaičių, neturiu batų, kuprinės. Paprastai šiai kelionei žmonės ruošiasi nuo kelių mėnesių iki keliolikos metų. Susiruošiau per dvi savaites. Aš, kuri bėgdavo iš kūno kultūros pamokų ir mieliau tykiai skaitydavo nei judėdavo, išvykau į kelionę, kur kiekvieną dieną eini su kuprine ant pečių, kuri, žinoma, sveria daugiau nei rekomenduotina.
Nesiplėtosiu, kaip autostopu keliavau iš Barselonos į Saint Jean Pied de Port miestelį, nes ši kelionė būtų atskiras pasakojimas. Pasiekusi kaimelį Pirėnuose susidūriau su didžiuliu iššūkiu – kalnais. Pirmąją dieną 25 km kelio, iš kurių tik 5 km žemyn! Įveikusi pirmąją dieną tikėjau, kad viskas įmanoma, kad likę beveik 800 km bus tikras niekis.
Toje kelionėje patikėjau, kad pasistengusi galiu tikrai labai daug. Patikėjau, jog galiu pasiekti aukštumas, kurias tik noriu.
Fiziškai tai ir buvo beveik niekis. Tačiau tai buvo dvasinė kelionė. Laikas su savimi, su savo pasauliu ir nuostabia gamta. Kelionėje sutikau begales žmonių su jų istorijomis, gyvenimais, įsitikinimais. Tai buvo tolerancijos ir pagarbos žmogui mokykla.
Toje kelionėje patikėjau, kad pasistengusi galiu tikrai labai daug. Patikėjau, jog galiu pasiekti aukštumas, kurias tik noriu. O kas svarbiausia, šioje kelionėje atradau, jog žmogui, kad būtų laimingas, reikia tiek nedaug – šilto dušo, sotaus maisto ir vietos išmiegoti.
Grįžus į realybę kai kurie dalykai užsimiršo, kai kuriuos įpročius išmušė rutina ir įsipareigojimai. Nepaisant to, liko įsitikinimas, kad niekada nebus niekaip, jog visada atsiras vienokia ar kitokia išeitis, bei, jei esi ten, kur turi būti, tau gyvenimas sudėlios viską taip, kaip turi būti. Ir dar nepamirštu vienos pamokos – tikėti žmonių gerumu, be šio tikėjimo nebūčiau saugiai grįžusi namo (vėl autostopu), be šio tikėjimo būtų labai liūdna ir nyku gyvenime.
Dilgėlė Naudingoji, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Paruošė Justina K. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
