Šį straipsnį parašė Kibirkštis Švelnioji, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Visada buvau mergaitė, mergina, o vėliau ir moteris, kuriai nepriklausomybės ir savo siekių realizavimo jausmas buvo vienas iš pačių svarbiausių. Manyčiau, to priežastys susiformavo, nes augau be brolių ar seserų, gana anksti tėvai leido būti savarankiškai, o ir vėliau santykiai su vyrais parodė, kad išlaikyti atstumą, būti paslaptingai, būti savarankiškai yra geriausias sprendimas.
Visada siekiau daug, ir tai dariau it pakvaišęs F–1 lenktynininkas trasoje – lėkiau mirtinu greičiu, kad būčiau pirma ir pergalės skonį pajusčiau pasiekusi finišo liniją.
Taigi, turėjau įvairių tikslų, bet šiuo metu norėčiau papasakoti apie tikslą dirbti Baltuosiuose rūmuose. Aš nebijodavau šio noro aplinkiniams ištarti garsiai. Labai puikiai prisimenu, kai dalyvavau vienos organizacijos savanorių mokymuose, organizatoriai, skirstę pareigas ir išgirdę mano norą, pasakė „oho“. Bet aš jaučiausi ir kalbėjau taip užtikrintai, kad aplinkiniams niekada nekilo net mažytė mintis, kad man nepavyks. Ir iš tikro – žinojau, kad man pavyks.
Kasdien labai kryptingai aš ėjau to tikslo link. Kasdien dalyvaudavau politiniuose renginiuose, diskusijoje, seminaruose, mokymuose, studijavau politiką, domėjausi viskuo, kuo tik galima domėtis, kai sieki tokios neįprastos svajonės. Ir ką jūs manote? Nepraėjo nė metai, dalyvavau tarptautinėje politinėje konferencijoje, kurioje vienas iš pranešėjų dirbo Baltuosiuose rūmuose, Amerikoje buvo gana žinomas politikas, politologas, tyrimų centro įkūrėjas. Labai puikiai prisimenu savo mintis, kai peržvelgiau prelegentų sąrašą – pagalvojau, kad, vaje, tai vyksta, aš keliauju į Baltuosius rūmus.
Supraskit, niekada niekas neįvyks, jei tik sėdėsite hamake, po obelimis ir svajosite, kaip kažko pasieksite, kaip gyvensite, su kuo bendrausite ir t. t. Privalu judinti savo mielą gražų užpakaliuką, ir ne bet kaip, o savo svajonių ritmu! Aš taip ir elgiausi – per konferenciją man reikalingam asmeniui uždaviau klausimus, privalėjau būti pastebėta, o po visų pranešimų pasinaudojau proga ir prie Pono Baltieji rūmai priėjau susipažinti. Jis man davė savo vizitinę kortelę.
Supraskit, niekada niekas neįvyks, jei tik sėdėsite hamake, po obelimis ir svajosite, kaip kažko pasieksite, kaip gyvensite, su kuo bendrausite ir t. t. Privalu judinti savo mielą gražų užpakaliuką, ir ne bet kaip, o savo svajonių ritmu!
Neilgai trukus, po konferencijos, buvo paviešintos nuotraukos, po kuriomis galėjai „prisitaginti“, aš taip ir padariau. Todėl dar tą patį vakarą gavau pasiūlymą draugauti su man reikalingu asmeniu. Teisingai, su Ponu Baltieji rūmai. Pradėjome bendrauti, kalbėtis ekonomikos temomis, juokinga prisiminti, kai jis manęs klausė nuomonės apie ekonominius reiškinius, kuriuos pirmą kartą girdėjau, ir ėjau aiškintis, ko jis manęs čia klausė. Bet aš mačiau, kad tai gali būti puiki proga pasiekti finišą, todėl aiškinausi, mokiausi, perpratau ir turėjau savo nuomonę. Po pusmečio gavau jo pasiūlymą stažuotis Amerikoje. Bam.
Čia jau galėčiau dėti tašką savo pasakojime, kaip svarbu išsikėlus tikslus jų siekti, tačiau štai čia mano gyvenime atsirado Ponas JIS, tai yra Ponas Meilė, arba dar paprasčiau – asmeniniame gyvenime atsirado vyras ir tapau nebe vieniša.
Supratau, kad tai rimta, kai po keleto mėnesių mes jau gyvenome kartu. Ir tada „įsijungė“ nauja, dar niekada nebandyta funkcija – šeimos moteris. Šiai funkcijai stiprėjant, proporcingai mažėjo mano nepriklausomybės ir tikslų siekimo įgūdžiai. Deja, nesugebėjau laiku to pastebėti ir sustabdyti, bet atsipeikėjau tik tada, kai pati, savo noru, atsisakiau vieno didžiausių savo siekių – darbo Amerikoje.
Žinot, iš pradžių nedariau dėl to problemos, maniau, kad tiesiog pasikeitė prioritetai, kad nenoriu dėl karjeros užjūryje prarasti man skirtą vyrą, juolab, jis darbui JAV nepritarė. Ir taip staiga aš pradėjau justi, kad man mano nuomonė, svajonės nebėra tokios svarbios kaip antros pusės nuomonė. Kiekvieną kritikos (kad ir konstruktyvios) strėlę priimdavau asmeniškai, kiekvieną kitokį argumentą, kuris prieštaravo mano įsitikinimams, laikydavau daug svarbesniu už savo nuomonę… Ir atsidūriau ten, kur dar vakar buvau. Sutrikusi, nes nežinojau, ką noriu veikti gyvenime, man keletą kartų sunkiau, nes anksčiau šio jausmo nebuvau patyrusi, gi visada žinojau ko norėjau! Labai bijojau kritikos, labai bijojau klysti, dar labiau bijojau žengti žingsnį. Tiesiog susigūžiau į kamuoliuką ir nenorėjau būti pajudinta.
Tačiau turiu gerą naujieną: nors iš ambicingo žmogaus staiga gali tapti pačiu nedrąsiausiu padaru, bet jei viduje rusens pokyčių ugnis – visai tai gali pasikeisti. Mane į savo taką sugrąžino tas pats nepriklausomybės jausmas, kuriuo aš taip didžiavausi. Vieną dieną tiesiog supratau, kad nebegaliu būti vyro šešėlyje, kad kiekvienas žmogus yra individas ir privalo judėti į priekį. Nebegalėjau pakęsti tos priklausomybės nuo vyro. Todėl išėjau iš darbo, kuris su juo siejosi. Pradėjau ieškoti naujo, tokio, kuris man leis vėl nusistatyti aukštus tikslus ir vėl, kaip lenktyniniam automobiliui, važiuoti į priekį.
Jei kažkiek trūksta drąsos žengti pirmyn, kažką keisti – susirašykite ant lapo, kas nutiks per 6 mėnesius – surašykite viską viską, ko norite, ir pastebėsite, kad nejučiomis pradėjote elgtis taip, kad priartėtumėte prie savo svajonių, prie laukiamų pokyčių, o svarbiausia – prie jūsų nuostabaus savęs.
Prisiminiau, kad visada kaifavau nuo mokslo, žinių, knygų, tobulėjimo, todėl susiradau kokias 10–20 tobulėjimo programų, mokymų, paskaitų ciklų. Vienos asmenybei, kuri 3–4 metus ėjo prieš mane, stiprinti, kitos savo kvalifikacijai kelti, kad jausčiausi užtikrinta, savimi pasitikinti ir vertinga darbo srityje. Ir, žinot, šiandien galiu pasidžiaugti, kad vėl mano nuomonė man yra svarbiausia, vėl nusistačiau pačius įdomiausius tikslus ir jų jau pradėjau siekti. Ir tam visai netrukdo antra pusė.
Taigi, mielieji žmones, tai pasakojimas apie tai, kad kiekvienas žmogus yra pakankamai stiprus pasiekti, ko jis nori, apie tai, kaip nedarykite klaidos ir nepaminkite savęs dėl atsidavimo kitiems, apie tai, kad jei padarėte tą klaidą, jūs tikrai dar stipresni iš jos pasimokyti ir vėl būti savimi, vėl būti tokie, kokiais didžiavotės, tokie, kokie norite būti. Jei kažkiek trūksta drąsos žengti pirmyn, kažką keisti – susirašykite ant lapo, kas nutiks per 6 mėnesius – surašykite viską viską, ko norite, ir pastebėsite, kad nejučiomis pradėjote elgtis taip, kad priartėtumėte prie savo svajonių, prie laukiamų pokyčių, o svarbiausia – prie jūsų nuostabaus savęs.
Kibirkštis Švelnioji, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Paruošė Justina K. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.