Šį straipsnį parašė Katė Miškinė, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Nuo veikimo mane labai dažnai stabdo tai, kad aš tiesiog nežinau, nuo kurio galo pradėti, todėl tik sėdžiu ir raunuosi plaukus, kokia sunki, beviltiška užduotis, kurios atlikti neįmanoma, nes ir laiko per mažai, ir užduotis neaiški, ir visko reikia padaryti labai daug… Kartą užuot išgyvenusi ėmiau tiesiog rašytis planą, kiek tiksliai laiko reikia šiai užduočiai atlikti (iš esmės tam, kad įrodyčiau, jog užduoties įvykdyti per duotą laiką neįmanoma). Surašius planą man taip prašviesėjo akyse ir viskas pasirodė taip paprasta ir įveikiama, kad ėmiau planus rašyti nuolat – o ypač tada, kai atrodo, kad laukia neapibrėžta daugybė darbų, o laiko praktiškai visai nėra.
Taigi, kaip įveikti sunkią užduotį:
- Apsibrėžti ją – tai ką vis dėlto reikia padaryti? Koks turi būti galutinis rezultatas?
- Nustatyti atlikimo terminą – iki kada tikslas turi būti pasiektas.
- Suskaidyti užduotį į keletą natūraliai iškylančių etapų.
- Paskirti terminą kiekvienam iš tų etapų.
- Kiekvieną etapą suskaidyti žingsniais.
- Nustatyti terminus kiekvienam žingsniui.
- Kartoti skaidymą į vis smulkesnes dalis, kol ateina jausmas, jog šitas žingsnelis tai jau visiškai lengvai įveikiamas.
- Peržiūrėti planą dar kartą, patikrinti, ar visi terminai realūs; gal tikrai reikia sumažinti tikslą ar pailginti terminą?
- Kai planas paruoštas – atlikti pirmą žingsnį tuojau pat, kol neapniko abejonės ir neišblėso drąsa.
- Nesidairyti atgal. Net jei kuris nors žingsnis atliktas ne visai tobulai – tebūnie. „Done is better than perfect.“ – šita mintis dažnai mane išgelbėja.
- Įveikus vieną etapą pasidžiaugti ir „pasiglostyti“, pasiekus tikslą – atšvęsti.
Katė Miškinė, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Paruošė Justina K. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.