Šį straipsnį parašė Spindulys Debesyse, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvė.
Nežinau, gal kažkas panašaus jau egzistuoja, bet net jei ir taip – aš niekada to nemačiau ir negirdėjau. Galiu pasakyti, kad šį būdą, kurį pavadinau būtent taip, radau savyje visiškai pati. O kas svarbiausia – dar būdama maža mergaite.
Viskas prasidėjo dar tais laikais, kaip man nebuvo nė 10 metų. Nesu iš tų laimingųjų, kurie pasensta su sveikais dantimis. Jau tik sulaukusi savo pirmųjų suaugusių dantukų turėjau juos tvarkyti. O tie seni laikai (na, daugiau nei prieš 20 metų) stomatologijoje buvo ypatingi tuo, kad niekas vaistų nuo skausmo neleisdavo. Na, bent jau vaikams. Plombuodavo sidabrinėmis plombomis. Žodžiu, laikas praleistas pas daktarą buvo pilnas skausmo ir kančios. Ko tik aš nedariau, kad palengvinti savo kančią ir sumažinti baimę. Vienas iš paprastesnių būdų buvo tiesiog muzikos klausymas. Aš pasiimdavau ausinuką ir klausydavau muzikos, kol man tvarkydavo dantuką ir tas baisus burzgiantis aparatas ūždavo. Bet muzika padėdavo man tik nukreipti mintis, gal kiek pamažėdavo pačios baimės. Bet kančios jausmas likdavo, o ir eiti vis tiek reikėdavo. Motyvacija krisdavo. Taigi, ką aš atradau…
Keista tai, kad nei mama, nei kažkas kitas man to nesakė ir nebandė kaip nors mane palaikyti ar padrąsinti. Tad vieną iš tų eilinių apsilankymų pas gydytoją, aš laukiau priėmime ir norėjau verkti, kaip man buvo baisu. Žinojau, jog man skaudės, kad aš kentėsiu. Ir tuo metu tarsi kitas balsas (gal mano dvasinė subasmenybė?) man pasakė: „Bet pagalvok apie tai, kaip gera tau bus paskui. Tu dabar pakentėsi tik vieną valandą, bet paskui tau ilgai ilgai ilgai nebeskaudės ir tu pamirši viską. Prisimink, kaip tu nenorėjai eiti paskutinį kartą pas stomatologą, bet kaip paskui džiaugeisi, kad tau nebeskauda dantuko. Galvok apie tai, kaip eini namo jau po gydymo, kaip su mama nusiperkat kažką skanaus, ir kad viskas jau praeity.“. Taigi, nuo tos akimirkos sėsdama į stomatologo kėdę, aš visada įsivaizduodavau, kaip aš iš jos jau kylu, kaip einu namo ir kaip man po to ilgai ilgai nebeskauda.
Praėjus kuriam laikui, man paaugus ir susidūrus vėl su kažkokiais sunkumais gyvenime, kai, atrodo, niekas nebedžiugina, kai nebežinai ko imtis, kai širdį skauda ir, atrodo, šviesos tunelio gale nebėra – aš viską ėmiau prilyginti danties gydymui. (Šiais laikais aišku jau yra nuskausminamieji. Bet kad būtų dar įtikinamiau, galite kartą pabandyti pasitvarkyti skaudantį dantį be vaistų. Manau, tada ilgam prisiminsit tą jausmą. Arba prisiminkit šiaip skaudančio danties jausmą).
Praėjus kuriam laikui, man paaugus ir susidūrus vėl su kažkokiais sunkumais gyvenime, kai, atrodo, niekas nebedžiugina, kai nebežinai ko imtis, kai širdį skauda ir, atrodo, šviesos tunelio gale nebėra – aš viską ėmiau prilyginti danties gydymui.
Taigi, nuo šiol kiekvieną tokį rūpestį ir problemą prilyginu danties skausmui ir suprantu, kad tik ištvėrus, susiėmus į rankas, „atsisėdus į stomatologo kėdę“ ir iškentėjus visą procesą, galiu tikėtis, kad tas skausmas ilgam ilgam išeis. O praėjus tą etapą, paskui bus gera, švies saulė, ir aš džiaugsiuosi tuo, kad esu „sveikais dantimis“ (Supraskit – laiminga).
Turiu ir dar vieną trumpesnį ir kiek globalesnį būdą.
Aš mėgstu atitraukti žvilgsnį kuo toliau. Pažiūrėti į save iš viršaus. Pamatyti save dabar, tada pamatyti savo jau nugyventą gyvenimą (20-30-40-100 metų), tada pamatyti apskritai ilgą periodą, tokį kaip mūsų era. O tada dar toliau – kelis tūkstantmečius prieš Kristų. Ir daugiau – milijonus metų atgal. Toks matymas primena lyg fotoaparato objektyvo sukiojimą, kai vaizdas tolsta. Taigi taip galima eiti iki begalybės, iki kosmoso, Didžiojo sprogimo ir t.t. Ir kai jau pasieki tokią WOW būseną, tada staiga prisiminti savo dabartinę problemą…
Argi ji ne menka visos Visatos fone?
Jei nesinori eiti į tokius tolius, tiesiog tada įsivaizduokit save jau seną. Pamatykit visą savo gyvenimą kaip vieną ilgą juostą, (tarkime, šaliką) nuo pradžios iki galo. Įsivaizduokit, kuriame taške dabar esate. Ir pažiūrėkite, kokią dalį tame šalike užima Jūsų problema. Kaip ta problema (šaliko siūliukas) atrodo viso Jūsų gyvenimo (šaliko) perspektyvoje. Ar tikrai tai verta tiek skausmo, ašarų, pykčio ir t.t.?
Čia netgi gali padėti tokia eiga.
1. Pirmiausia: problema savo gyvenimo perspektyvoje (Gyvenimas – šalikas).
2. Tuomet: problema visos egzistencijos perspektyvoje (Gyvenimas – Visata).
3. Kai problema jau atrodys pakankamai maža, tada beliks tik išlaukti, kol ji pasibaigs, su „Stomatologo“ sindromu.
Spindulys Debesyse, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvė. Kalba netaisyta.
Paruošė Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
