Visai neseniai sužinojau, kad viena pažįstama kitai mane apibūdino kaip IEŠKOTOJA. Iš karto supykau bei įsižeidžiau, pirma - kodėl apie mane kažkas kažką kalba; antra - visiškai nesutikau ir priešinausi tokiam apibūdinimui, juk aš tai tikrai ne tokia.
Kas puola mūsų svajones, kas mėgina jas žlugdyti? Juk, jei nepultų, viskas būtų gerokai paprasčiau, paverti svajonę tikslu, sieki, pasieki ir džiaugiesi. Bet juk nepavyksta, ar ne? Yra tokie vargšai
Straipsnis parašytas įkvepiant rašytojo Saša Skončilenko „Knyga apie depresiją“ ir mano mielos bičiulės Emos (vardas pakeistas), kuri leido pasidalinti su Jumis jos išgyvenimais ir mintimis, kai ji patenka į depresijos
Žinau, kiekvienas myli skirtingai ir nuo to jo meilė yra nei bloga, nei gera; myli taip, kaip moka; myli taip, kaip jį mylėjo jo tėvai ar priešingai, nei tai darė tėvai. Nėra įrankių išmatuojančių meilės stiprumą; nėra tinkamų žodžių jai aprašyti...
Yra tokia K. Byron knyga „Mylėk tai, kas yra“. Tai nuostabią pagalbą sau siūlanti metodika, kurios poveikį teko patirti šią vasarą. Pirmiausia su ja susipažinau ją praktikuojančios ir kitus mokančios moters dėka ir buvau apžavėta.
Kiekvienas žmogus nori būti laimingas ir kiekvienas ieško tos laimės savo gyvenimo kelyje. Kiekvienas supranta ją skirtingai ir priima skirtingai. Dauguma žmonių, paklausti, kas jiems yra laimė, atsako: turėti savo butą, naują automobilį, turėti gerą darbą ir pan. Bet pamąstykime apie tai, kad kai tu sieki kažko ir tai gauni, kiek laiko dar būni laimingas? Dieną, savaitę, mėnesį..? Tas jausmas dingsta ir vėl ieškai laimės...
Kiek save prisimenu, visada buvau nedrąsi, varžoma vidinių baimių ir kankinančių įsitikinimų... Stipriai kankino įvairios socialinės fobijos – bijojau atsakinėti prieš visą klasę (mano mokymosi metais tai buvo labai populiaru), paniškai bijojau atsidurti dėmesio centre, net susitikti pažįstamą parduotuvėje man buvo tolygu katastrofai – išrausdavau kaip vėžys ir nežinodavau, kur dingti, grįžusi namo save griauždavau už nenormalumą, jausdavausi kalta ir niekaip nesuvokdavau, kas su manimi darosi...
Nebūtina visiems lipti į kalną. Gerai, kai yra Kažkas, į ką galima atsiremti prieš Didįjį Žygį.
Kadangi anksčiau nerimo ir panikos priepuoliai, kai atrodo, kad tuoj tuoj įvyks kažkas baisaus ir nepataisomo, būdavo gan dažni mano svečiai, dalinuosi 3 žingsnių programa.
Visi turime mamas. Kitos – jau esame mamos. Kiek jaučiamės laisvi su savo mama? Kiek laisvės duodame savo vaikams? Kur yra aukso viduriukas tarp laisvės ir disciplinos, tarp autoritetingos įtakos ir psichologinio manipuliavimo?
