Kadangi tiek mano vyras, tiek aš sunkiai priimame kritiką, turiu patirties ją reiškiant. Noriu su jumis pasidalinti strategija, kaip išreikšti savo pastabas neįskaudinant
Nusprendžiau pasidalinti kaip siekti tikslų sudėtingose situacijose, pasiremdama patirtimi, kuri artima mums visiems - dalyvavimu Lūšies programoje. Lūšies programą pradėjau su abejonėmis. Mat, pirma, gruodžio 1 d. (jau programai įsibėgėjus) turėjau didelę operaciją. Po jos dvi dienas nebuvo galima judėti. Netgi judinti rankų.
Pirmą kartą, kai išslydo gyvenimas iš po kojų, ilgai ieškojau ko nors, kas galėtų padėti „vietiškai“ tvarkytis su savijauta. Ir štai keletas dalykų, kuriuos pati sau atradau:
Pasidalinsiu dviem savo metodais, kurie man padėjo „pasveikti“ nuo neigiamų jausmų ir minčių kitam žmogui.
Šiandien vaikštinėdama prieššventinėmis nuotaikomis gyvenančio miesto gatvėmis, mintyse nusikėliau į laikotarpį prieš metus, pagalvojau, kuo tada gyvenau ir kokia buvau. Atmintyje iškilo vienas prisiminimas, ir akyse pradėjo kauptis ašaros.
Viskas prasidėjo dar tais laikais, kaip man nebuvo nė 10 metų. Nesu iš tų laimingųjų, kurie pasensta su sveikais dantimis. Jau tik sulaukusi savo pirmųjų suaugusių dantukų turėjau juos tvarkyti.
Barškuolė užvedė temą apie Kalėdas, tad nutariau papasakoti vieną labiausiai įsimintinų ir geriausių dalykų savo šeimos gyvenime.
Noriu pasidžiaugti, jog per 15 vedybų metų supratau, jog vyrai - tai tokie patys žmonės, kaip ir moterys (tik mažiau šneka).
Pasidalinsiu patirtimi, kuri, galbūt, padės ne vienai šeimai atrasti būdą bendrauti su savo užsispyrusiais, „viską žinančiais“ paaugliais ir ne tik.
Visai neseniai sužinojau, kad viena pažįstama kitai mane apibūdino kaip IEŠKOTOJA. Iš karto supykau bei įsižeidžiau, pirma - kodėl apie mane kažkas kažką kalba; antra - visiškai nesutikau ir priešinausi tokiam apibūdinimui, juk aš tai tikrai ne tokia.
