Patirtimi dalinasi Žvėriukas Pūkuotas, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvė.
Norėčiau pasidalinti asmenine patirtimi dėl emocinio valgymo. Aišku, ilgą laiką tai buvo tik man vienai žinomas užsiėmimas, kurio labai gėdijausi…
Ach…{atsidūstu} Tas jausmas, kai surijus (taip, surijus, nes to net valgymu nepavadinčiau) kalną maisto, jauti didžiulį sunkumą skrandyje, bet negali nurimti ir kemši dar, dar… O po to apima silpnumas, apatija, irzlumas, pyktis ant savęs, mieguistumas. Dar kažkoks keistas skausmas skrandžio srityje. Ir tada sau žadi – tai buvo paskutinis kartas iki… kitos stresinės situacijos. Istorija kartojasi iš naujo.
Ilgą laiką svarsčiau, kaip į mano gyvenimą atėjo emocinis valgymas. Kapstydamasi po save radau keletą galimų priežasčių. Viena jų – išmoktas elgesys (mano mama visada eidavo valgyti susinervinusi). Kita priežastis – paguoda (kai jausdavausi prastai, būdavau nuliūdusi, nusivylusi ir pan. – man būdavo siūlomas maistas, ne apkabinimas ar išklausymas). Na, ir dar turbūt viską vainikuoja tai, kad vaikystėje būdavo draudžiama atsitraukti nuo stalo, jeigu lėkštėje dar likdavo maisto (o porcijos būdavo išties nemažos) ir tai, kad teko įprasti valgyti net tada, kai dar nespėdavo pasireikšti alkis (pvz., porą valandų po pusryčių).
Taigi taip ir susiformavo įprotis ignoruoti savo fizinius (alkio ir sotumo) jausmus bei paklusti – padaryta valgyti, tai privalai eiti maitintis – įsakui.
Aišku, tuo metu nesuvokiau, kad tai nėra normalu ir kas po tuo slepiasi.
Tikriausiai manote, jog nuo pat vaikystės turiu antsvorio, esu nepatenkinta storulė ir pan. Deja, teks nuvilti {juokiuosi}. Visą gyvenimą mano svoris buvo normalus. Negana to, nuo 16 metų (iki pat 26-erių) esu buvus priaugus maksimaliai 4 kg (tai yra iki 64 kg, ūgis 1,69 m).
Dabar turbūt atrodo, kad turiu anoreksinį požiūrį (įsivaizduoju, jog daug valgau, nors taip nėra), puikūs genai („būtent“ – ypač, kai beveik visi giminėje turi antsvorius)… Gal verčiau pasvarstykim, ar įveiktumėt tokį racioną per dieną, kuris streso metu (keletą kartų per savaitę) man buvo norma: 4 virti kiaušiniai, pakelis varškės, pusę kilogramo sausainių, visas indelis kondensuoto pieno, 200 g saulėgrąžų chalvos, 5 kotletai su bulvėmis ir mišraine su majonezu? Aš nejuokauju. Ir ne, mano medžiagų apykaita nėra greita.
Kažkokia nesąmonė? Kaip pažiūrėsi. Viena iš mano valgymo (net ir emocinio) paslapčių – nevartoju hamburgerių, traškučių, jokių saldintų, gazuotų gėrimų. Picos, kebabai, sumuštiniai, bandelės, spurgos – labai retai. Kodėl taip? Kažkaip niekad neleidau sau sukurti tokių mitybinių įpročių. Užtat visada vartojau daug saldumynų ir miltinių produktų.
Visgi, kai pradėjau suvokti, kad kažkas negerai, nieko nelaukiau ir pasiryžau pokyčiams.
Noriu saldžiai?
- Tada įprastus saldumynus (saldainius, sausainius, šokoladą) pakeičiau į chalvą, datules, apelsinus, bananus.
Noriu kažko miltinio?
- Lėtai kramtydavau duonos riekę (o laikui bėgant duonos poreikis išvis dingo).
- Kepdavau pyragą ir kviesdavau draugus į svečius (paskui vietoj įprastų miltų pradėjau naudoti avižinius dribsnius, Speltos miltus).
- Tiesiog valgydavau vaisius.
Noriu ko nors sūraus arba riebaus?
- Vietoj kepimo – virimas.
- Šiaip man visada patiko monomityba {fiziškai tai jausdavau}. Noriu vištienos? Tai išsiverdu krūtinėlę ir valgau ją vieną pačią.
- Pamėgau avokadus. Dažnai juos vienus pačius ir valgydavau {vėl monomityba}.
- Vandenyje išsiverdu (arba užpilu) grikius ir gerai pasūdau (daugiau jokių priedų). Kažkaip tokio maisto niekada nesinori valgyti „bliūdais“.Kažkiek suvalgai ir pakanka.
- Būna, kad jaučiu, kad trūksta druskos. Tada šiek tiek įberiu jos į šaukštelį ir po truputį „skanauju“.
Kitos smulkmenos, kurios išties keičia įpročius:
- Visada gaminti kiek įmanoma mažesniame puode (o aš visada visko gamindavau daug).
- Nei šaldytuve, nei spintelėse neturėti pagundų (arba turėti tik „teigiamas“ pagundas – šviežius vaisius, geriausia apelsinus – bent jau aš daugiau 3 per kartą nesuvalgau).
- Šiuo atveju dar būtų gerai tingėti eiti į parduotuvę nusipirkti maisto. O dar šauniau – išvis neiti į parduotuvę, kol neištuštėja šaldytuvas ir spintelės.
- Aplinkinių, artimųjų paprašyti prie Jūsų nevartoti maisto, kuris yra Jūsų silpnybė.
- Niekur nenaudoti padažų (nebent šiek tiek alyvuogių aliejaus). Be padažo – ne taip ir skanu, ar ne? Šiuo atveju reiktų pasirinkti: skanumas ar fizinis alkis? Manyje visad, kai išgirstu: „Skanu“ – įsijungia vidinis skeptikas: „Ar tikrai? Kokia kaina skanu?“.
- Atsisakiau pieno produktų (nes nuo pat vaikystės sustodavo skrandžio veikla, pūsdavo pilvą, jausdavau sunkumą). Tad savaime suprantama, kad teko išmokti daug naujų receptų, kurie gavosi išties sveikesni (pvz., pyragai be sviesto, grietinės ar grietinėlės).
- Pajutus norą valgyti pirmiausia gerti vandenį, arbatą. Paprastai paaiškėdavo, kad visgi gerti norėjau, ne valgyti…
- Jokių gaiviųjų gėrimų. Visgi retkarčiais nusileisdavau – išgerdavau giros.
- Vartoti kruopas, ankštinius augalus. Aišku, vertėtų surasti mėgstamiausias. Per daugelį metų teko gerai išsigryninti, todėl dabar puikiai žinau, jog mano favoritai – grikiai, avižiniai dribsniai ir avinžirniai.
- Aišku dar gerai būti pakankamai užsiėmus ir nebūti namuose (deja, aš dirbu iš namų, todėl begalė pagundų nuolat ranka pasiekiama). Tad susikūriau tokią dienotvarkę, kad kuo mažiau praleisti laiko namuose – sportas, rašymo kursai, mokymasis profesinėje mokykloje, kūryba, aišku, Lūšis).
- Sportuojant itin gerai pavyksta paleisti neigiamas emocijas.
- Na ir šiaip, jau seniai vakarais nebevalgau. Nuo 16, 18, 19 val. – kaip pajaučiu. Nes anksčiau valgydavau iki pat 23 val.
Tad laikydamasi šių principų po truputį pakeičiau racioną, valgiau „sveikiau“ streso metu.
Tačiau prieš pat Lūšį turėjau gilų emocinį sukrėtimą (skyrybos po 8 metų draugystės). Iškart žinojau, kas bus. Todėl mano šaldytuvas buvo nepildomas. Ir iškart nusprendžiau, jog man metas išsivalyti ne tik organizmą, bet ir mintis. Todėl pradėjau badauti. Planavau porą dienų. Bet po tų poros dienų supratau, jog jei tada nutrauksiu badavimą, iškart apsirysiu ir prisidarysiu dar didesnės žalos. Tad badavau penkias dienas. Visą tą laiką sekiau savo mintis. Ką sužinojau – mane šokiravo. Ne mano skrandis, o mintys rėkė, kas galėtų atkeliauti burnon. Nuolat girdėjau: „Valgyti, valgyti, valgyti..!”. Vien nuo to jaučiausi nervinga. Todėl dienos metu savo energiją nukreipiau į kitų užduočių atlikimą. O vakarais išties būdavo lengva, nes tokiu metu organizmas jau buvo pratęs ilsėtis.
Netrukus pastebėjau dar ir tai, jog kai protas suvokia, jog maisto nebus, atsiranda marios laiko. Taip pat – greitai ištuštėjo galva. Fiziškai jaučiausi išties gerai. Kažkiek net pakylėtai. Iki tol, kol prisimindavau vaikiną – viduje taip skaudėdavo, jog galvodavau, jog daugiau pasauly nieko nebenoriu… Ašaros žliaugė upeliais.
Pagaliau leidau sau verkti, neslopinti, nebeblokuoti savęs.
Nėjau valgyti, kaip būtų buvę įprasta. Bet pagaliau leidau sau verkti, neslopinti, nebeblokuoti savęs.
Galiausiai, badavimo metu pagaliau suvokiau, kada mane užplūsta emocinis alkis, o kada fizinis. Todėl fiziškai valgant nuolat savęs klausdavau: “Ar jau pakanka?”. Kai suvokdavau, jog pakanka – nustodavau valgyti. Kai pagaudavau norą emociškai valgyti, išgerdavau arbatos ir pradėdavau savęs klausti, kas neramina. Laikui bėgant, po tokių pokalbių daugiau nei 90% kartų valgau tik esant fiziniam alkiui.
Be to, Lūšies metu, išsikėliau tikslą valgyti tik fiziškai ir man išties puikiai sekėsi. Labai padėjo ir Įprotinė užduotis „Rašau“, kurios metu nemažai sužinojau apie tai, kas slepiasi po emociniu valgymu. Aišku, dar 100% dar su tuo nesusitvarkiau, bet judu link to.
Taigi pakanka pasiryžti ir pradėti veikti nuo mažų žingsnelių.
Patirtimi dalinosi Žvėriukas Pūkuotas, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvė. Kalba netaisyta.
Paruošė Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
