Šį straipsnį parašė Dilgėlė Žydinčioji, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Beveik prieš trejus metus atsisakiau alkoholio. Kaip įspūdingai skamba.
Iš tikrųjų tai mečiau gerti. Mečiau gerti ne dėl mados ar sveikatos. Mečiau gerti, nes suvokiau – aš alkoholikė. Arba turiu polinkį į alkoholizmą. Ne visi turi tokių „gebėjimų“. Yra žmonių, kuriems užtenka taurės vyno vieną dieną per savaitę ir daugiau nebereikia. O man baltasis vynas buvo kaip kompotas – paragauju, ir taip gera, taip atpalaiduoja, tampa smagu, gal net laimė kažkur šalia prisėda. Kartais apimdavo graudulys, gailėjimasis savęs, koks esi nelaimingas, kiek daug skausmo ir vidinių išgyvenimų, o tada įsipili dar taurę… Po darbo pagalvodavau: o, šiandien penktadienis, galima nusipirkti vyno… Ach, šiandien sunki diena, reikia atsipalaiduoti, štai sidras… Vau, krepšinis – kaipgi be alaus! Eini į kavinę ir restoraną – na, koks pasisėdėjimas be taurės vyno… Ir tam priežasčių būdavo daug. Ir tos priežastys buvo be galo tikros ir rimtos. Nes tokiu būdu leisdavau sau gyventi, jausti gyvenimą…
Galiausiai parsinešdavau gėrimo ir jį pasislėpdavau kur nors virtuvėje, ir kas vakarą, kai šeima kambaryje, virtuvėje slapčia dideliais gurkšniais išgerdavau – kad neužtiktų, kad greičiau būtų… Kiaušininis likeris buvo tikrai skanus. Dabar tai skamba taip gėdingai, šokiruojančiai.
Kartais galvodavau, kad tai negerai, taip neturi būti, kad reikia mesti, nustoti, vyras smerkė mane dėl vartojimo, bet vis atsirasdavo tas troškimas „gyventi“.
Vieną žiemos dieną atsiradau pas vadinamąjį hilerį, žmogų, turintį gydomųjų galių. Tačiau vizitas buvo skirtas visai ne man. Buvau užrašiusi pas jį… savo mamą. Ji alkoholikė. Ir likus pusei valandos iki šio vizito ji tiesiog išėjo iš namų, kad nenuvežčiau jos pas tą „šamaną“. Taip vyliausi, kad gal jai padės, kad gal jos gyvenimas pašviesės, kad ji liausis svaigintis. Bet tada ji pabėgo. Tad pas „šamaną“ nuvažiavau aš, pasiėmusi mamos nuotrauką – gal pažiūrėjęs ir pabūręs iš nuotraukos pagydys…
Dalykiškai, bet su pagarbia baime išpasakojau jam reikalą. Jis žiūrėjo į mane, žiūrėjo ir pasakė, kad aš esu garbėtroška, egoistė, tik apie save tegalvojanti. „Tu esi netikinti.“ Liepė eiti žvakę bažnyčioje uždegti. Šie žodžiai sukėlė vidinį sąmyšį, raudojau pasikūkčiodama… Dar daug visko kalbėjo, ir aš kalbėjau. Ir jis paklausė, kaip mano vaikai reaguoja, kai geriu. Bet aš juk NEGERIU. Aš to sau nepripažinau, aš juk negėriau… Išėjau įskaudinta ir nesuprasta.
Vis dėlto uždegiau žvakę, prašiau stiprybės, prašiau dar kažko… Prašiau sveikatos mamai. Kažkodėl apsilankiau ne katalikų bažnyčioje, o cerkvėje.
Svirtelė mano sąmonėje buvo paliesta. Galiausiai po kelių mėnesių ryžausi apsilankyti priklausomybės ligų centre. Psichiatrė labai gerai išaiškino, kaip smegenyse veikia alkoholis. Smegenyse yra vienas toks taškas, kuris siekia laimės. Ir žmogus pats save apgaudinėja, siekdamas patenkinti alkoholiu tą savo tašką. O alkoholio teikiama laimė nepatvari, jo reikia vis daugiau. Ir taip sukasi ratas. Smegenys įsimena vienintelį laimės būdą. Ir jeigu laiku nesustoji, galutinė fazė – degradacija ir mirtis, susinaikinimas.
„Tai ką darysi, ar dar pagalvosi? – paklausė psichiatrė. – Jeigu planuosi vakare gerti, tai išgerk šią piliulę, ji neleidžia alkoholiui paveikti to malonumų taško.“
Jeigu PLANUOSIU gerti… Tai buvo galutiniai lemiantys žodžiai. Aš neplanuosiu gerti. Aš nebegersiu.
Mano šeimoje buvo trys žmonės, kurie jau išėję amžino poilsio. Tai mano močiutė (jos nepažinojau; man pasakojo, kad po jos laidotuvių, per gedulingus pietus, jos stikliuko draugai nusigėrė iki žemės graibymo), mano dėdė (mamos brolis), kuris mirė nuo kepenų cirozės. Ir mama. Šiemet ji mirė, patyrusi miokardo infarktą. Taip buvo įrašyta. Nes širdis nebeatlaikė jos gyvenimo būdo, kurio ji nenorėjo keisti. Jai reikėjo kasdienių „raminamųjų“ – vienos skardinės ar dviejų, o kartais daugiau alaus „7:30“. Kartais atrasdavom lobius tuščių skardinių, paslėptų kur už lovos. Ji manė, kad yra nelaiminga… Iš tikrųjų, ji galėjo būti labai laiminga, nes turėjo visą šeimą, anūkų, namus… Bet ji viso to nenorėjo. Lengviau buvo gerti. Gerti ir naikinti save, nepriimti pagalbos, neigti gyvenimą. Atsisakyti piliulės.
Myliu tave, mama. Ilsėkis ramybėje.
Dilgėlė Žydinčioji, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Paruošė Justina K. T. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
