Šį straipsnį parašė Aurora Pietinė, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Dažnai ir ilgai pozicionuodavau save, kad privalau turėti šeimą, t. y. susirasti vyrą, ištekėti, pagimdyti vaikų. Namas, medis, vaikas. Ir visi tie kiti standartai. Kartu iš kito šono vis girdėdavau: „na kas jau ją tokią ims į žmonas“, „jai vertėtų ištekėti jaunai, nes paskui nebesusiras JOKIO vyro“, „tavo tėtis pats geriausias vyras pasaulyje, KITO tokio nėra“ ir visokius kitokius panašius dalykus. Plėšiausi tarp tų dviejų pusių kaip pašėlus – tai man reik vyro, tai manęs niekam nereik arba aš nesugebėsiu rasti, kas mane ims.
Visiems norėdama kažin ką įrodyti nesąmoningai įsikibau į vieną žmogų. Na, negeria, nesimuša, dirba, uždirba. Manęs tik vienas pažįstamas išdrįso paklausti – o ar tu jį myli, kad žadi už jo tekėti? Labai pykau už šį klausimą. Kaip tu drįsti manęs šito klausti?! Meilė ateis, kada nors.
Tiesiai iš tėvų namų ištekėjau į kitus bendrus su vyru namus. Pagimdžiau dvi puikias moteriškaites. Bendras turtas. Ale nei tos meilės, nei laimės nėra. Man su juo gyventi tapo tiesiog bloga. Viskas persismelkė mano neapykanta šitiems santykiams, situacijoms, rutinai, nuovargiui.
Galų gale, likusi viena su dviem vaikais (vyras išvyko į komandiruotę), supratau, kad man gerokai geriau būt vienai, be jo. Kai nelaikau viso to pykčio, neturiu lūkesčių. Nekaltinu jo niekuo. Man pasidarė gera ir ramu. Tada paklausiau savęs: o ko gi tu bijai, kad šitaip kankini save ir kitus, tau pačius artimiausius žmones? Pasirodo, bijojau ne likti viena su dviem vaikais ar panašiai. Ne. Bijojau to, ką kiti pasakys. Kiti – tai yra tėvai, giminės, draugai, kaimynai. Kaip aš taip pasielgiau? Gi viską turiu, ko man trūksta? Bijojau jų ėdimo.
Beveik trejus metus ėjau sprendimo link. Vis vilkau kažkokią baisią naštą. Kol vėl kažkuriuo momentu mane aplankė nušvitimas, kad man nereikia jokio kito žmogaus šalia, kol pati sau esu priešas. Man pačiai su savimi sunku. Tai kaip kitiems gali būti nesunku su manimi?
Kai man gera su savimi, jaučiu, kad ir kitiems gera su manimi. Man nereikia nieko apgaudinėti, niekam nereikia įtikti.
Taip iš lėto, pamažu, pradėjau mokytis mylėti save. Priimti save. Atleisti sau. Eiti į priekį. Keistis. Kelti ir siekti „kvailų“ tikslų. Daryti tai, ką noriu daryti. Gyventi savo gyvenimą. Supratau, kad nė vienas žmogus aplink nėra man nieko skolingas. Nė vienas jų negali duoti man laimės, meilės. Tik aš pati tą galiu padaryti. O kadangi pati su savimi keliausiu iki gyvenimo galo, tai man reikia išmokti gyventi su savimi.
Man dabar yra nepaprastai gera su savimi. Myliu save. Myliu artimiausius žmones. Stengiuos juos priimti tokius, kokie jie yra. Nesitikiu iš jų nieko. Neturiu nepagrįstų vilčių. Tiesiog džiaugiuos ir dėkoju, kad juos turiu. Dėkoju tiems, kurie ateina ir kurie išeina.
Kai man gera su savimi, jaučiu, kad ir kitiems gera su manimi. Man nereikia nieko apgaudinėti, niekam nereikia įtikti. Dėl to tikiu, kad vyras mano gyvenime irgi atsiras toks, kuriam bus su manimi gera ir su kuriuo bus gera man.
Gyvenime mes turime laukti ne „tekėk už manęs“, o „man su tavimi gera, aš tavęs nepaliksiu“. O visų pirma reikia ištekėti už savęs (ar vesti save, kaip kam labiau tinka), priimti atsakomybę už santykį su savimi visose situacijose, palaikyti save. Ir turte, ir skurde. Ir džiaugsme, ir varge.
Aurora Pietinė, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Paruošė Justina K. T. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
