Klausykimės dažniau, arba apie tylėjimą, japoną ir ežiuką

Šį straipsnį parašė Migla Pavasario, Veikliosios Lūšies I dalyvė.

Gyvenime esu susidūrusi su dviejų tipų žmonėmis: tais, kurie nori, kad visi skaitomi tekstai būtų kaip santrauka, aiškūs ir trumpi, ir tuos, kuriems patinka gauti ilgesnį tekstą ir patiems į jį pasigilinti, atsirinkti, kas svarbu, ir pasidaryti išvadas. Jei priklausai pirmajam žmonių tipui – rekomenduoju iš karto skaityti tik paryškintus žodžius ar frazes, jos – pačios svarbiausios. Jei, kaip ir aš, mėgsti skaityti ir rinkti istorijas, tuomet mūsų kelionė prasideda čia…

…*… …*… …*…

Yra toks pasakojimas: kartą Japonijoje vienas žmogus pasiėmė du suolelius, pastatė juos ant šaligatvio ir atsisėdęs ant vieno jų ėmė laukti. Pro šalį ėjo žmonės, jie kalbino jį, juokėsi, pyko, ignoravo… O jis sėdėjo, tylėjo ir laukė, kol galiausiai ant tuščio suolelio prisėdo nepažįstamasis. Pastarasis irgi iš pradžių klausinėjo, vėliau juokėsi, kalbino, truputį pyko. Galiausiai nutilo. Kurį laiką tylėjo abu. Ir tada nepažįstamasis pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją. O žmogus netarė nė žodžio – nes savo tyloje jis klausėsi kito.

Ši istorija pas mane atėjo kone prieš dešimtį metų – kai pradėjau mokytis ir domėtis emocine parama žmonėms, patiriantiems gyvenimiškų sunkumų. Išmokau daugybę dalykų, gudrybių ir metodų, tačiau dar ir dabar kartais išgirdus „man taip blogai, kad galvoju apie mirtį / savižudybę“, „jis mane paliko, nebežinau, kaip toliau gyventi“, „patark man ką nors, man taip sunku“ ir pan. Per širdį nueina virpulys ir šmėkštelėja mintis: ką sakyti, kad padėčiau? Kol kas atsakymas, kurį radau, yra vienas ir per dešimtmetį jis kol kas nepasikeitė: reikia nuoširdžiai iš tikrųjų klausytis. Tik kaip tą daryti?

Ieškant atsakymo, kaipgi reikia klausytis, man labiausiai padėjo klausimas sau: kai man būna blogai ir apie tai pasakoju kitiems, kas iš jų reakcijų man NEpadeda? Nežinau, kaip jums, bet man visiškai nepadeda:

• patarinėjimas (visada noriu sakyti „Taip, bet…“ ir niekada nebėgu tų patarimų įgyvendinti);
• raminimas (tie, kurie sako, kad viskas bus gerai, nieko nežino, nes jei KADA NORS ir bus gerai, manęs tai neguodžia – man blogai DABAR);
• nuvertinimas („Tu dar jauna, bus tų vyrų, kitą susirasi“ – nenoriu aš jokio kito, man reikia tik jo!);
• nuolatinis dalinimasis savo patirtimi („Ajajai, kaip tau negerai, betgi nieko, va, o jau man kaip buvo prieš penkerius metus!“);
• bandymai aiškinti, kad situacija yra geresnė, nei man dabar atrodo („Aha, išmetė iš darbo banke, niekis, va, picerija ieško valytojo, namo bendrija kiemsargio, kaimynė – auklės, tikrai kur nors priims…“) ir t. t. ir pan.

Kokios kitų žmonių reakcijos man padeda?

Kai susidariau asmeninį sąrašą, kokie gi dalykai kalbant su kitais žmonėmis man nepadeda, išsigandau – atrodė, kad tas sąrašas toks ilgas, jog tiesiog nebeliks nieko, kas pokalbyje galėtų padėti. Tai gal ir nepadeda? Gal klausytis neverta? Tada atėjo laikas klausimui apie tai, kokios kitų žmonių reakcijos man padeda?

O padeda (bent jau man, o kaip jums?) paprasti dalykai, kuriems atsiradus pokalbyje jaučiu, kad žmogus mane tikrai girdi ir klausosi:

• nuoširdus susidomėjimas, kaip aš jaučiuosi ir kuo gyvenu;
• tyla ir galimybė išsikalbėti, nepertraukiant mano pasakojimo savo gyvenimo istorijomis – dėmesys mano situacijai ir savijautai;
• padrąsinimas, kalbos nenukreipimas (pvz., jei noriu kalbėtis apie patiriamą stresą darbe, tai ir kalbamės apie darbą ir stresines situacijas, o ne apie šeimą ir vaikus);
• paskatinimas papasakoti apie mano mintis ir jausmus, kad ir kokie nepatogūs jie būtų (pyktis, neapykanta, mintys apie mirtį ir pan.);
• pasirūpinimas ir pagalbos pasiūlymas (jei man tuo metu per sunku jos pačiai ieškoti, pvz., man po netekties labai pagelbėjo draugė, kuri padėjo rasti psichologo kontaktus ir dar pagamino man vakarienę ir pusryčius, kai pati negalėjau to padaryti iš liūdesio).

Kas jums nepadeda, o kas – padeda?

Taigi, jei gyvenime jums kiltų klausimas – ką daryti, kaip reaguoti? Rekomenduoju savęs paklausti mano minėtų klausimų: kas jums nepadeda, o kas – padeda? Mes visi skirtingi, tačiau tikiu, kad yra bendrų dalykų, kurie visiems panašūs, ir klausymasis – vienas jų. O kaip klausytis, manau, svarbiausius dalykus puikiai atspindi aukščiau minėta istorija apie tylintį japoną, kuris taip niekada nieko ir nepasakydavo, tačiau jis iš tikrųjų klausėsi. Nevertino, nepatarinėjo, nesmerkė ir neteisino, jis tiesiog kasdien tuo pačiu metu atsinešdavo du suolelius, sėdėjo gatvėje, tylėjo ir klausėsi to, ką jam pasakojo žmonės. Būtent to kartais norisi ir man, tikiu, kad turbūt kiekvienam iš mūsų kartais to reikia.

Linkiu jums tylėti, klausytis ir atrasti – kitus ir save.

Kaip svarbu kartais patylėti, patyriau ir pati. Esu iš plepių žmonių. Kalbu, rašau, dirbu daug, nuo dūšios, tačiau kartais jau per daug ir per ilgai. Mane pačią kartais erzina ši tiek mano, tiek ir kitų savybė, nes būnant šalia tokio daug erdvės savo žodžiais ar veikla užimančio žmogaus po kurio laiko pradeda atrodyti, kad jis negirdi kitų arba jam nerūpi kitų nuomonė. O man egoistiškai vis norisi pabūti svarbiai ir reikalingai. Todėl neseniai padariau eksperimentą – darbo susirinkime, kurie dažniausiai būna chaotiški ir pilni visų dalyvių kalbėjimo tuo pat metu, vėliau susitikime su labai šnekia pažįstama pristabdžiau save ir palaimingai tylėjau. Stebėjau, kas vyksta, reflektavau, tačiau nieko nesakiau (o ir kam, juk kalbėtojai vis tiek negirdės). Po gerų 20–30 minučių abiejose situacijose pasikartojo tas pats scenarijus – aplinkiniai pastebėjo, kad manęs pokalbyje nėra, truputį sutriko ir patys mane pakalbino. Kuo tai skyrėsi nuo mano įprasto kalbėjimo? Nes jaučiau, kad žmonės klausia nuoširdžiai ir jiems svarbu, įdomu mane išgirsti. Apibendrinimas: supratau, kad kartais tiesiog reikia pokalbyje leisti žmonėms manęs pasiilgti ir jie patys pasakys, ko jiems iš manęs reikia.

Kaip sakė viena mano pažįstama, ne veltui Dievas davė tik vieną burną ir dvi ausis – tam, kad daugiau klausytume ir mažiau kalbėtume. Todėl linkiu kiekvienam iš mūsų nors kartą per dieną, savaitę, mėnesį tiesiog nutilti ir patylėti – neklausyti muzikos, TV, filmo, neužsiimti kokia kita veikla, o tiesiog pasiklausyti. Aplinkos, sniego, krentančio nuo medžių šakų, varveklių lašėjimo, vaiko pasakojimo, lietaus šnaresio, draugo džiaugsmo, medžių ošimo, nuliūdusio žmogaus gatvėje. Ir būtinai – savęs. Tikiu, kad gal bus baisu, gal pikta, gal nejauku, bet tikiu, kad tuomet ne tik padėsime vienas kitam, bet tą tylą užpildysime prasmingais naujais patyrimais ir pasidalinimais.

Linkiu jums tylėti, klausytis ir atrasti – kitus ir save.

P. S. Japono istorija baigėsi tuo, kad ilgainiui prie jo nusidriekdavo eilės, o tokio klausymosi reiškinys paplito plačiau.

P. P. S. Ir jei kam nors kyla klausimas – o prie ko čia ežiukas?Atsakau – nes ryškiausią savo gyvenimo tylą išgyvenau su paprastu, tėvų sode sutiktu ežiuku. Buvo vasaros vakaras, saulėlydis, kurį palydėjau viena sėdėdama ant gimtų namų laiptų, svaigdama nuo pasakiško alyvų kvapo ir svajodama. Visą tą romantiką nutraukė keistas garsas – tylus, bet užtikrintas ūžimas. Sunerimusi pradėjau akimis naršyti aplinką ir, po nosimi murmėdama, kas čia per tėčio technika man vakaro grožį gadina, po kelių akimirkų pamačiau man po kojomis ir gėlyno išpapsintį visai nemažą laukinį ežį. Pastarasis, pamatęs mane, susigėdo, bet pasitaikė ne bailys ir į krūmus nedėjo – tik nustojo skleisti garsus. Taip ir stovėjom abu – aš, bijodama net kvėpuoti, ir jis – ramiai kiūtodamas ir mane stebėdamas. Tačiau tylėjom ir žiūrėjom vienas į kitą pakankamai ilgai, kad suprastume, jog pasitikėti galima. Išvada: po kelių minučių iš gėlyno išlindo 3 maži ežiukai, visa šeimyna nupapsėjo į kitą sodo galą, o aš palikau pieno lėkštę netikėtiems svečiams. To vakaro įvykis pasikartojo dar kelias dienas iš eilės. O paskui visą vasarą mūsų katės vos nelikdavo be pieno, nes ežys su šeimyna jau kasvakar atidroždavo vakarienės – lakdavo tik prie manęs. Ir kad ir ką sakytumėt, jaučiu, jog ta mano ir ežiuko savitarpio tyla davė mums ne ką mažiau nei dažnai duoda tylėjimas su žmogumi – tai buvo tyla, kurioje mes abu klausėmės.

Migla Pavasario, Veikliosios Lūšies I dalyvė.

Paruošė Justina K. T. (redagavimas) ir  Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.