Mylėti lietų ir slėptis po skėčiu – šventvagystė. Reikia leisti jam prasiskverbti iki pat kelnaičių, tiesiogine to žodžio prasme, pajusti jį ant savęs ir savyje, atsigerti, leisti nuriedėti nuo blakstienų, susigarbanoti drėgnoms sruogoms ir užmerkus akis klausytis besitaškančių balų. Štai ką reiškia mylėti lietų.
Negalima įkalinti to, kas talpina viską, kas tau gražu, negalima drausti jam spinduliuoti pasauliui, negalima glemžtis visko sau vienam, tai nėra meilė.
Mylėti saulę ir glaustis pavėsyje – neteisinga. Jeigu myli, reikia leisti jai bučiuoti tavo odą, džiaugtis kiekviena nauja strazdana ir nušviesėjusiomis sruogomis, ne tik palydėti ją vakarais, bet ir keltis anksti ryte ją sutikti.
Jeigu dievini žvaigždes, negalvok noro vienai jų nukritus. Verk visą rugpjūtį ir sagstyk sagutėmis vis naujas, apdainuodama kiekvienos gyvenimą ir mirtį, įžiūrėdama vis naujas formas plačiame skliaute, o ne ieškodama seniai žinomų ir tų pačių Grįžulo Ratų.
Jei myli mane – paleisk. Negalima įkalinti to, kas talpina viską, kas tau gražu, negalima drausti jam spinduliuoti pasauliui, negalima glemžtis visko sau vienam, tai nėra meilė. Meilė, tai džiaugtis kito laime, net jeigu ji nėra su tavimi. Šimtą kartų maloniau žinoti, jog artimas šalia todėl, jog šis to nori, o ne todėl, jog reikia, šimtą kartų smagiau jausti kito pasirinkimą, nei jo pareigos jausmą, šimtą kartų ir net dar daugiau.
Nespauski žmogaus. Jo refleksai ims stumti šalin net meilę, jei ši kalina. Verčiau išskėsk rankas ir pakvieski apsikabinimui, vien tam, kad amžinai prisiminčiau, kaip gera ir jauku tavo rankose, kaip ramu ir saugu prie tavo krūtinės, kur plaka mylinti širdis. Ir tik tada man tyliai sušnabždėk, kad visad esu čia laukiama, aš niekada nebeišeisiu.
Žuvys Vandeny, Lūšis III dalyvė.
Paruošė Laura N. ir Janina D.
