Šį straipsnį parašė Liepsnelė Betondžiunglių, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Nuo pat mažens buvau labai kaprizinga, problemiško būdo, kupina „ožių“. Mėgdavau atsikalbinėti, draskyti tėvams akis. Dėl mano kaltės mama išties labai daug prisikentėjo. Man skaudu, kad jai teko visa tai patirti, kad nebuvau gera, paklusni dukra, kokios būdavo ir yra kitų moterų dukros.
Mano mama yra vienas nuostabiausių sutvėrimų – kantri, be galo rūpestinga, pasiaukojanti, mylinti ir beribės kaip vandenynas širdies, ir taip sakau ne todėl, kad ji mano mama, bet dėl to, kad ji tokia yra, kad galbūt ne kiekvienam gyvenimas padovanojo tokią mamą…
Vienatvė yra pati skausmingiausia ir sunkiausia liga. Kai jautiesi apleistas, kitų pamirštas, galbūt nesvarbus, nenaudingas… Aš ir pati tą jausmą išgyvenau.
Su tėčiu niekada nebuvome artimi. Jis labai rimtas, piktas, priekaištaujantis. Labai daug prisikentėjome dėl jo poelgių, o ypač mano mama.
Dabar man 20 metų. Tik visai neseniai nurimau, tapau švelnesnė, optimistiškesnė. Labiau pasitikiu savimi, daugiau šypsausi, nebesikoncentruoju į neigiamus dalykus ir aplinkinius taip pat stengiuosi nukreipti tolyn nuo blogų dalykų, emocijų.
Ką noriu šia savo išmintimi pasakyti… Esu vienos organizacijos, besirūpinančios vargingai gyvenančiais senoliais (jeigu tiksliau, tai Maltos ordinas), savanorė. Matau senelius, kurie užaugino savo vaikus, bet jie ar užsiėmę savais, svarbesniais reikalais, ar išvykę, bet jų tėvai apleisti. Kad ir kokia būtų to priežastis – šių žmonių aš nesmerkiu, stengiuosi neanalizuoti. Vienatvė yra pati skausmingiausia ir sunkiausia liga. Kai jautiesi apleistas, kitų pamirštas, galbūt nesvarbus, nenaudingas… Aš ir pati tą jausmą išgyvenau.
Nepamirškime pasakyti šalia esančiam gero žodžio, pagirti, jeigu gražiai atrodo. Nebūkime pikti. Nusišypsokime. Pasakykime, kaip mylime tuos žmones, kaip juos branginame, kokie jie svarbūs mūsų gyvenime. Būkime atviresni. Iš pirmo karto neišeis. Susimąstysime. Apie tai pagalvosime retkarčiais. Paskui vis dažniau. Paskui bandysime. Nepavyks vieną, antrą, trečią, dvidešimtą kartą, bet juk kada nors turi pavykti! Nelaikykime visko savyje. Aš buvau tas žmogutis, kuris viską sugniaužęs laikė savy, su niekuo nesidalindavo savimi. Viso to rezultatas – depresija. Dabar, kai dalinuosi, kai bandau spinduliuoti gėrį, tai, ką savyje turiu gero, man pačiai lengviau. Tarsi būčiau atsikračiusi kažkokio balasto, kurį ilgus 20 metų tempiausi su savimi iš paskos…
Labai myliu Bruno Ferrero. Jis yra pasakęs: „Iš tiesų kartais pakanka vieno bučinio. Tyliai ištarto „myliu“. Švelnaus „ačiū“. Nuoširdaus įvertinimo. Juk taip nesunku suteikti kitam laimės. Tai kodėl gi to nedarome?“ Patikėkite, kaip smagu kitus pradžiuginti, kaip smagu pačiam sulaukti atsako, grįžtamojo ryšio!
Visi turime nuoskaudų. Tėvams, draugams, giminaičiams… Mano pačios santykiai su tėčiu nėra artimi, bet stengiuosi jį gerbti, nebesielgti kaip su kažkuo.
„Kai kurie žmonės nežino,
kaip svarbu, kad jie yra čia.
Kai kurie žmonės nežino,
kaip pasidaro gera vien juos pamačius.
Kai kurie žmonės nežino,
kaip nudžiugina jų šilta šypsena.
Kai kurie žmonės nežino,
koks padrąsinantis yra jų artumas.
Kai kurie žmonės nežino,
kiek daug netektume, jei jų čia nebūtų.
Kai kurie žmonės nežino, kad jie yra dangaus dovana.
Tačiau sužinotų, jei mes jiems tai pasakytume.“ (Bruno Ferrero)
Tai ir pasakykite!
Iš visos širdies
Liepsnelė Betondžiunglių, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Paruošė Justina K. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
