Šį straipsnį parašė Viltis Rusenančioji, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Mano išmintis galbūt pasirodys banali. Tačiau pastarąsias kelias dienas dažnai apie tai susimąstau, nes jaučiuosi stipriai peršalusi, daugiausiai guliu lovoje, miegu. Sergu angina.
Man tokia savijauta nebūdinga, nes esu įpratusi būti sveika, aktyvi, įpratusi priimti tai kaip duotybę, ir suvokiu, kad kitaip būti negali. Sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, kai skauda galvą, sunkiai gali atsikelti iš lovos, laukia darbai, o tu jų atlikti negali dėl elementariausios fizinės savijautos. Užklumpa liūdnos mintys, ypač kai už lango toks saulėtas oras. Tada galvoji: „Daryčiau tą ir tą, eičiau ten ir ten, jei tik būčiau sveika…“ Tada atsiranda daug planų, svajonių. Galvoji, kodėl vieno ir kito nedarei, nepabaigei, kai buvai sveika, energinga. Gerai, kad suprantu sveikatos ir savijautos dovaną, kai sergu laikinai, nes praeis dar kelios dienos ir tokios ligos nebus nė kvapo.
Žiūriu į savo ant sienos prie stalo priklijuotus tikslus, užsirašytus patarimus, kaip stiprinti valią. Ir ateina staigus ir kartu labai skausmingas suvokimas, kad galbūt niekada jų nepasiekčiau, niekada negalėčiau veikti ir džiaugtis elementariais savaime suprantamais dalykais, jei nebūtų sveikatos…
Esame visi įpratę lėkti, priimti savo gyvenimą, aplinką, savijautą, sveikatą kaip duotybę. Tačiau taip nėra. Deja, vieną dieną viskas gali pasikeisti. Niekas nėra nuo to apsaugotas. Todėl mėgaukimės, džiaukimės savimi, jau dabar gyvenkime pagal savo vertybes ir apkabinkime žmones, esančius šalia. Rytojus niekam nėra pažadėtas.
Mėgaukimės, džiaukimės savimi, jau dabar gyvenkime pagal savo vertybes ir apkabinkime žmones, esančius šalia. Rytojus niekam nėra pažadėtas.
Ir, tarp kitko, jei kas nematėte, būtinai pažiūrėkite filmą „The Theory of Everything“. Jame vaizduojama, kaip Stephenas Hawkingas savo astrofizikos mokslų veikalus, daktaro disertaciją ginasi kankinamas sunkios, visiškai fizinę veiklą kaustančios ligos. Kai žmogus per valandą parašo po kelis žodžius, vargais negalais pats per pusvalandį nusileidžia visu kūnu laiptais, kad galėtų pavakarieniauti su šeima.
Tikiuosi, kad mes pradėsime labiau vertinti savo gyvenimą, aktyviau juo džiaugtis, nes mes galim. Mes galim laisvai vaikščioti (!), rašyti (!) ir kalbėti (!). Tegu tai dar labiau mus skatina džiaugtis ir svajoti. Nes mes galim. Nes rytojus niekam nėra pažadėtas.
Viltis Rusenančioji, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Paruošė Justina K. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
