Buvau Barbė Devyndarbė. Viską reikėjo spėti, viską padaryti. Ir būtinai man, nes kiti taip nemokės, negalės ir pan. Ne tik namie. Bet ir darbe.
Norėčiau pasidalinti asmenine patirtimi dėl emocinio valgymo. Aišku, ilgą laiką tai buvo tik man vienai žinomas užsiėmimas, kurio labai gėdijausi...
Mano vaikystė buvo labai sunki. Tėvas paliko, kai man buvo 3 metai. Mama manimi nesirūpino, nes daug laiko skyrė darbui. Kai man buvo 15, jinai mirė. Likau su vyresniuoju broliu. Kadangi buvau paauglys, nežinojau kaip elgtis ir elgiausi labai prastai.
Ne vienerius metus skaitau motyvacinę ir saviugdos literatūrą. Perskaityti naudingi patarimai padeda skirtingais gyvenimo tarpsniais, bet ilgainiui vėl grįžtu prie galingo įpročio BAMBĖTI.
Nusprendžiau pasidalinti kaip siekti tikslų sudėtingose situacijose, pasiremdama patirtimi, kuri artima mums visiems - dalyvavimu Lūšies programoje. Lūšies programą pradėjau su abejonėmis. Mat, pirma, gruodžio 1 d. (jau programai įsibėgėjus) turėjau didelę operaciją. Po jos dvi dienas nebuvo galima judėti. Netgi judinti rankų.
Pirmą kartą, kai išslydo gyvenimas iš po kojų, ilgai ieškojau ko nors, kas galėtų padėti „vietiškai“ tvarkytis su savijauta. Ir štai keletas dalykų, kuriuos pati sau atradau:
Pasidalinsiu dviem savo metodais, kurie man padėjo „pasveikti“ nuo neigiamų jausmų ir minčių kitam žmogui.
Šiandien vaikštinėdama prieššventinėmis nuotaikomis gyvenančio miesto gatvėmis, mintyse nusikėliau į laikotarpį prieš metus, pagalvojau, kuo tada gyvenau ir kokia buvau. Atmintyje iškilo vienas prisiminimas, ir akyse pradėjo kauptis ašaros.
Viskas prasidėjo dar tais laikais, kaip man nebuvo nė 10 metų. Nesu iš tų laimingųjų, kurie pasensta su sveikais dantimis. Jau tik sulaukusi savo pirmųjų suaugusių dantukų turėjau juos tvarkyti.
Kiek save prisimenu, visada buvau nedrąsi, varžoma vidinių baimių ir kankinančių įsitikinimų... Stipriai kankino įvairios socialinės fobijos – bijojau atsakinėti prieš visą klasę (mano mokymosi metais tai buvo labai populiaru), paniškai bijojau atsidurti dėmesio centre, net susitikti pažįstamą parduotuvėje man buvo tolygu katastrofai – išrausdavau kaip vėžys ir nežinodavau, kur dingti, grįžusi namo save griauždavau už nenormalumą, jausdavausi kalta ir niekaip nesuvokdavau, kas su manimi darosi...
