Prieš kelerius metus pas mane į šventyklą Perto mieste atėjo jauna australė. <…> Ją kankino didžiulis kaltės jausmas. <…> Tad vieną sekmadienio popietę ji pasiūlė savo geriausiai draugei ir jos
<…> Išmintingas sodininkas tyliai sau ištaria: „Aš taip ilgai dirbau, atėjo laikas pasidžiaugti savo darbo vaisiais ir įsiklausyti į tylą. Ir net jei reikia nupjauti veją ar sugrėbti lapus ir
Sena legenda pasakoja apie žmogų, ant kelio radusį didelį akmenį su dailiai iškaltu užrašu: „Po manimi yra didelė tiesa“. Žmogus visaip bandė nustumti akmenį ir galiausiai jam tai pavyko. Po
Jei tu ramus, kada visi dejuoja Pametę galvas, kaltina tave Tiki savim, kada kiti dvejoja Ir jų dvejonių nelaikai kalte Jei moki kantriai laukt ir nepavargti Už piktą šmeižtą nesiteist
Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite. Anksčiau ar vėliau bemaž kiekvieno žmogaus širdyje atsiranda šventumo, dvasingumo, Dievo (galima vadinti, kaip nori) troškimas. Tai šen, tai
Man žūt būt reikia jūsų pagalbos, kitaip išprotėsiu. Mes – mano žmona, vaikai ir žmonos giminaičiai – gyvename viename kambaryje. Todėl mūsų nervai ant ribos, mes visi šaukiame vienas ant
Noriu pasidalinti savo mintimis apie pasirinkimo reikšmę mūsų gyvenimo kokybei. Ne apie esminių pasirinkimų, tokių kaip veiklos sritis, sutuoktinis, svarbūs pirkiniai ar pan., bet apie mūsų reakcijos pasirinkimo į viską,
