Straipsnio autorius Benjaminas P. Hardy – vyras ir globėjas, lyderystės ir startuolių konsultantas, siekiantis organizacinės psichologijos daktaro laipsnio. 1. Nustok vartoti kofeino turinčius produktus Žmonės mano, kad jie veiklesni vartodami
Esu išgyvenusi pora skaudžių meilių. Buvo ir labai sunku, taip sunku, kad tiesiog ieškojau kaip sau padėti.
Mano vaikystė buvo labai sunki. Tėvas paliko, kai man buvo 3 metai. Mama manimi nesirūpino, nes daug laiko skyrė darbui. Kai man buvo 15, jinai mirė. Likau su vyresniuoju broliu. Kadangi buvau paauglys, nežinojau kaip elgtis ir elgiausi labai prastai.
Nusprendžiau pasidalinti kaip siekti tikslų sudėtingose situacijose, pasiremdama patirtimi, kuri artima mums visiems - dalyvavimu Lūšies programoje. Lūšies programą pradėjau su abejonėmis. Mat, pirma, gruodžio 1 d. (jau programai įsibėgėjus) turėjau didelę operaciją. Po jos dvi dienas nebuvo galima judėti. Netgi judinti rankų.
Pirmą kartą, kai išslydo gyvenimas iš po kojų, ilgai ieškojau ko nors, kas galėtų padėti „vietiškai“ tvarkytis su savijauta. Ir štai keletas dalykų, kuriuos pati sau atradau:
Daugelis žmonių nuoširdžiai tiki, kad bus laimingi, kai įsikurs nuosavame name, kai įsigis visus daiktus užpildyti namus ir kai juos skrupulingai išdėlios namuose – bet to neįvyksta. Paskui jie nuoširdžiai tiki, jog jie sutvarkys vidinį kiemą su kepsnine, kad galėtų atvirame ore kepti šašlykus, dešreles ar skerdieną – tačiau taip ir vėl neatsitinka. Tada jie pradeda puoselėti viltį, kad jie susiras gražų ir įdomų partnerį, kuris išspręs visas jų problemas ir jie taps laimingi.
Yra tokia K. Byron knyga „Mylėk tai, kas yra“. Tai nuostabią pagalbą sau siūlanti metodika, kurios poveikį teko patirti šią vasarą. Pirmiausia su ja susipažinau ją praktikuojančios ir kitus mokančios moters dėka ir buvau apžavėta.
Kiek save prisimenu, visada buvau nedrąsi, varžoma vidinių baimių ir kankinančių įsitikinimų... Stipriai kankino įvairios socialinės fobijos – bijojau atsakinėti prieš visą klasę (mano mokymosi metais tai buvo labai populiaru), paniškai bijojau atsidurti dėmesio centre, net susitikti pažįstamą parduotuvėje man buvo tolygu katastrofai – išrausdavau kaip vėžys ir nežinodavau, kur dingti, grįžusi namo save griauždavau už nenormalumą, jausdavausi kalta ir niekaip nesuvokdavau, kas su manimi darosi...
Kadangi anksčiau nerimo ir panikos priepuoliai, kai atrodo, kad tuoj tuoj įvyks kažkas baisaus ir nepataisomo, būdavo gan dažni mano svečiai, dalinuosi 3 žingsnių programa.
Buvau išsiskyrusi su vaikinu ir ilgą laiką nuo savęs bėgau. Tada pradėjau skaityti apie santykius ir labai daug klausyti vedų išminties apie vyrišką ir moterišką prigimtį, šeimą. Mano vaikystės šeima buvo destruktyvi.
