Nėra jokio aš. Tiksliau, tokio aš, prie kurio esame pripratę. Visą mūsų dabartinę esatį sudaro mūsų įpročiai, sprendimai, besikartojančios elgsenos, būsenos. Pamažu jie sluoksniuojasi, tvirtėja ir suformuoja taip vadinamą charakterį, būdo bruožus.
Skubanti, dėmesį ištaškiusi, prie ateities pasiekimų prisirišusi šiandienos visuomenė ne(be)supranta šiandienos svarbos.
Viena psichologė man sakė, kad perdegimas – tai būsena, kuomet net paprastas arbatos puodėlio pakėlimas prie lūpų prilygsta kopimui į Everestą. Tai yra baisus nusidirbimas, pervargimas ir išsekimas, kai niekas
Straipsnio autorius Benjaminas P. Hardy – vyras ir globėjas, lyderystės ir startuolių konsultantas, siekiantis organizacinės psichologijos daktaro laipsnio. 1. Nustok vartoti kofeino turinčius produktus Žmonės mano, kad jie veiklesni vartodami
Virtuvė. Sėdėjau su drauge ir netikėtai ėmiau dalintis užplūdusiais jausmais ir dar anksčiau atėjusiais suvokimais. Ėmiau jai pasakoti ir atvėrinėti širdį, kad man mano paties didžiausias suvokimas, kad aš esu, kad esu čia, tačiau nesuvokiu, kas esu ir ką čia veikiu ir kur einu ir kodėl einu.
Buvau Barbė Devyndarbė. Viską reikėjo spėti, viską padaryti. Ir būtinai man, nes kiti taip nemokės, negalės ir pan. Ne tik namie. Bet ir darbe.
Laimė slypi viduje ir yra nepriklausoma nuo išorinių aplinkybių. Skamba banaliai? Naiviai? Pernelyg paprastai?
Kol mechaninės robotų rankos bei dirbtinis intelektas dar neperėmė (visų) žmogiškų darbų, kad mums beliktų tik draugiškai pasidalyti pelną ir ištisą dieną pramogauti, beveik visiems mums tenka didžiąją dienos dalį praleisti darbe. Sakau „tenka“, nes daugelis apie darbą galvojame būtent taip. Kaip apie prievolę, reikalingą tik tam, jog galėtume užsidirbti pinigų.
Esu išgyvenusi pora skaudžių meilių. Buvo ir labai sunku, taip sunku, kad tiesiog ieškojau kaip sau padėti.
Mano patirtis nėra labai unikali ar išskirtinė, tačiau pastebiu, kad dalis žmonių daro tą pačią klaidą kaip ir aš pati dariau. Jie netiki, kad gali sutikti mylimą žmogų, kad juos gali mylėti, kad apskritai yra normalių vyrų ar moterų, mano, kad „normalūs” jau užimti, o likę „laisvėje” tai niekam tikę, laiko save nevykėliais, kurie jau pavėlavo...
Norėčiau pasidalinti asmenine patirtimi dėl emocinio valgymo. Aišku, ilgą laiką tai buvo tik man vienai žinomas užsiėmimas, kurio labai gėdijausi...
Mano vaikystė buvo labai sunki. Tėvas paliko, kai man buvo 3 metai. Mama manimi nesirūpino, nes daug laiko skyrė darbui. Kai man buvo 15, jinai mirė. Likau su vyresniuoju broliu. Kadangi buvau paauglys, nežinojau kaip elgtis ir elgiausi labai prastai.
Ne vienerius metus skaitau motyvacinę ir saviugdos literatūrą. Perskaityti naudingi patarimai padeda skirtingais gyvenimo tarpsniais, bet ilgainiui vėl grįžtu prie galingo įpročio BAMBĖTI.
Patirtimi dalinasi Liepsna Žvaigždėta, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvė Ilgus metus mane kamavo klausimas kaip būti, kad viduje būtų gera, ramu, tyku ir taiku? Kad mano nuosavame viduje, kur nuolat
Kadangi tiek mano vyras, tiek aš sunkiai priimame kritiką, turiu patirties ją reiškiant. Noriu su jumis pasidalinti strategija, kaip išreikšti savo pastabas neįskaudinant
Nusprendžiau pasidalinti kaip siekti tikslų sudėtingose situacijose, pasiremdama patirtimi, kuri artima mums visiems - dalyvavimu Lūšies programoje. Lūšies programą pradėjau su abejonėmis. Mat, pirma, gruodžio 1 d. (jau programai įsibėgėjus) turėjau didelę operaciją. Po jos dvi dienas nebuvo galima judėti. Netgi judinti rankų.
