Šį straipsnį parašė Lapė Išmintingoji, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
„Kaip jūs jaučiatės? O ką jūs apie tai galvojate? Mūsų laikas baigėsi, pratęsime kitą kartą (gailingos, atseit suprantančios akys).“
„E… nežinau (mintyse: o kaip tau atrodo? Turbūt šūdinai, kad čia sėdžiu penktadienio vakarą ir moku tau pinigus). E… nežinau, gal reikės kažką daryti (mintyse: ko tu čia prisikabinai? Ką aš žinau, ką man daryti, žinočiau, tai nesėdėčiau čia penktadienio vakarą. Suprantu, kad bandai vesti prie atsakymo, bet jaučiuosi kaip idiotė…). Aha, gerai, labai ačiū (mintyse: pyyyp, tai aišku, kaip visada, pačioj įdomiausioj vietoj… Ir ką galima per tas keturiasdešimt penkias minutes papasakoti, aš net nepradėjau… Nesuprantu, ką čia veikiu… Be to, kad moku pinigus…).“
Mano pokalbiai psichologo kabinete – mintyse ir realybėje – būdavo maždaug tokie. Kai pagalvoju, kiek tai kainavo pinigų ir laiko, norisi prakeikti visus psichologus ir save, patikėjusią šia pagalba.
Taigi, skelbiu sau ir visam pasauliui žinią: tik pats žmogus gali sau padėti išlipti iš mėšlo, į kurį pats save įmurkdė. Kai jis nori, tada ir knygos, ir draugo patarimas, ir kelionė, ir programa tobulėjimui atsiras. Ir ryte atsikels. Ir užpakalį pakratys, ir piniginę naudingesniems tikslams, t. y. realiam gyvenimui gerinti, o ne apsimetinėti, kad sprendi savo problemas maitindamas psichologus, kurie nieko nepadeda. Jie ir neturi padėti. Manau, šią profesiją reikėtų kardinaliai keisti. Į tokią kaip ši „Lūšis“ ir daug kitokių, realaus gyvenimo terpėn taikančių.
Neįkainojama kasdienių psichologų nauda – kad galima išsikalbėti. Tai man ypač padėjo, kai saitai su aplinka buvo sutrūkinėję. Bet po to, kai baigdavau išsilaižyti svarbiausias žaizdas ir ateidavo laikas veikti, o ne savęs gailėtis, aš visada su psichologais strigdavau.
Didžiosios mano gyvenimo problemos visada buvo santykiai su antrąja puse: ją surasti ir vėliau, jau suradus, reikšti emocijas ir kurti santykius.
Tada pradėjau ieškoti naudos seminaruose, emocijų paleidimuose ir straipsniuose. Pasinėriau labai giliai, visą aplinką bandžiau įtikinti tik savo lankomų seminarų tiesa, kol po kiek laiko supratau, kad tai, kas man realiai veikia, ir tai, kuo norėjau patikėti, yra du skirtingi dalykai. Didžiosios mano gyvenimo problemos visada buvo santykiai su antrąja puse: ją surasti ir vėliau, jau suradus, reikšti emocijas ir kurti santykius. Antrąją pusę man padėjo atrasti indų vedų metodai. Ir gali visas pasaulis tvirtinti, kad tai paistalai ar nepagrįsta eksperimentais – man realiai padėjo tai, o ne psichologinio kabineto aura.
Buvau išsiskyrusi su vaikinu ir ilgą laiką nuo savęs bėgau. Tada pradėjau skaityti apie santykius ir labai daug klausyti vedų išminties apie vyrišką ir moterišką prigimtį, šeimą. Mano vaikystės šeima buvo destruktyvi. Tėtis alkoholikas, mama koalkoholikė, o kartu ir aš. Gyvenome tėčio ritmu, mama gana isteriška asmenybė – tai iš jos perėmiau santykiuose, kaip supratau daug vėliau. O gal tai ir genetika… Nežinau. Taigi neturėjau žalio supratimo, kas ta normali šeima. Tik jaučiau, kad mane traukia prie šeimos kūrimo, prie namų, prie noro suvokti, kaip tai kuriama, ir įgyvendinti. Štai mano atrastos indų vedų taisyklės, kurias pritaikiau gyvenime ir kurios pakeitė mano santykius su vyrais:
Vienu metu susitikinėti su mažiausiai trimis (taip!) vyrais. Nesibučiuoti, nemiegoti su jais. Tiesiog susitikinėti. Man tai atrodė, atsiprašau, labai kekšiška ir nedora. Kol išbandžiau ir supratau, ką tai reiškia. Iš pradžių reikėjo pasiekti, kad tie vyrai kviestų į pasimatymus. Visada buvau simpatiška, gražaus sudėjimo, bet turėjau bėdų su vyrais. Tiesiog nemokėjau su jais elgtis. Iš pradžių sunkiai sekėsi būti ta žavia mergina, kurią vos pamatę kviečia į pasimatymus. Ėmė neviltis ir buvau įsitempusi. Nežinojau, kaip čia elgtis, mat vedose to arba neradau, arba jos to nesako. Gal čia reikia pačios gudrumo ar panašiai.
Dabar jau nepamenu, kaip pirmas vaikinas pakvietė į pasimatymą. Žinau – buvo sunkiausia, kad pakviestų tas pirmasis. Paskui antras, trečias. Tada jau ir nežinau, iš kur jų pradėjo nuolat atsirasti. Vienas dingdavo, atsirasdavo du nauji. Nesupratau, kas vyko, bet kažkokiu būdu pradėjau traukti vyrus daug labiau nei bet kada anksčiau. Aš su jais tiesiog kalbėjau, vaikščiojau, gėriau kavą, valgiau tortą, juokiausi, ėjau į kiną, šypsojausi ir elgiausi, kaip jaučiau. Nesibučiavau. Man iškart kilo baimių, kompleksų. Kaip čia nesibučiuosiu? Taip taip. Pasirodo, jaučiau tarsi pareigą: jei su manimi labai gražiai elgiasi, turiu nors atsisveikinimo bučinį dovanoti, nes kitaip kaip ir naudojuosi… Taigi, suvokiau, kad turiu daug rimtesnę bėdą nei man atrodė – turiu rimtą savivertės bėdą. Kaip moteris nemoku tiesiog priimti dovanų, dėmesio, gėlių ir būti už tai dėkinga. Ne, norėjau atsilyginti.
Vis dėlto tų pačių vedų klausiau dar ir dar. Ir ten kalbėjo apie šį kaltės jausmą – moteris neleidžia sau tiesiog būti apsuptai to dėmesio, jai iš pradžių būna sunku tiesiog priimti. Ir, kai ji vieniša, jos sąmonei svarbus bent trijų vyrų dėmesys, kad galėtų išsirinkti sau tinkamiausią. Jei akiratyje atsiranda tik vienas, tada moters sąmonė linkusi labai prisirišti. Jei du – tada atrodo, jog žūtbūt reikia iš jų vieną išsirinkti, o juk gal nė vienas netinka… O vienas svarbiausių uždavinių moters gyvenime yra išsirinkti tinkamą partnerį. Paskui jau daug kas statoma ant šio pamato. (Jau girdžiu karjeristes šaukiant, kad čia nesąmonė, o kaipgi veikla?! Sėkmės jums. Aš tuo dalinuosi su moterimis, kurioms aktualu tas pats klausimas ir kurioms skauda taip pat, kaip man skaudėjo. Kurios jau pasisotino bėgimu ir ieško atsakymų į savo problemas. Prieš pripažindama didelį skausmą, kurį širdyje jaučiau dėl santykių su antrąja puse trūkumo, aš irgi bėgau dangstydamasi karjeros skraiste. Vieniša širdis bėgo greitai, ją skaudėjo, kūnas įsitempęs kartais dirbtinai džiūgaudavo, bet kažkur labai skaudėjo, labai giliai. Taigi, teko pripažinti, kad veikla yra svarbi, bet santykiai man visada buvo svarbesni ir man jie labai nesiseka.)
Moteris, būdama su vyrais, kurie jai simpatizuoja, turi suvokti, kaip su kuriuo vyru jaučiasi ir kada jaučiasi laimingiausia, geriausiai, suprasti, ko jai reikia ir kas jai svarbu. To ir mokiausi. Ir vyrai, su kuriais susitikinėjau, jautė, kad nesu desperatiška. Pradėjau atsigauti, jaustis gražesnė, ypatinga. Girdėdavau komplimentų, ir jeigu ne iš vieno gaudavau gėlių, tai iš kito – kvietimą pavakarieniauti ar į koncertą. Stebėjau ne tik juos, o labiausiai save. Kaip jaučiuosi. Pradėjau mokytis šiuose niekuo neįpareigojančiuose santykiuose leistis vis labiau manimi pasirūpinti. Vyrui tapti lyderiu. Tarkim, anksčiau labai mėgau viską daryti pati, o dabar koncerte leidau vyrui, kuris, beje, buvo labai kuklus ir nedrąsus, praskinti kelią per žiūrovus ir surasti vietą, kur mums abiem būtų patogu, taip perkeldama sprendimo atsakomybę jam, o pati būdama dėkinga ir jausdama saugumą. Atrodo, smulkmena. Galbūt, bet man tai buvo didelis pasiekimas – supratau, kad esu verta daug daugiau nei kada nors galvojau. Nes mačiau šalia savęs augančius ir atsiskleidžiančius vyrus, kurie kitoms moterims atrodė užguiti.
Kažkada draugės, kurios juokėsi iš mano pasimatymų ciklų, pasakė: iš mūsų tu vienintelė žinai, kaip padaryti, kad vyrai dėl tavęs stengtųsi. Suvokiau, kad man svarbu, jog vyras būtų ne tik protingas ir iš pirmo žvilgsnio geras bei simpatiškas (taip galvojau prieš eksperimento pradžią). Anksčiau neišgirsdavau, kad su kiekvienu vyru jaučiuosi labai skirtingai ir kiek daug subtilių vidinių poreikių turiu. Kažkada vienas iš pasimatymų vaikinų prišokęs atidarė duris į automobilį ir pats, matyt, savo poelgiu besistebėdamas paklausė: matyt, nedažnai man atidaro duris. (Pridursiu, kad su juo kartkartėmis susitikdavau ir tas durų atidarymas buvo labai didelis progresas jo asistavimo istorijoje.) Labai nuoširdžiai nustebau suvokusi, kaip jis vertina moteris ir mane. Ir džiaugiausi galėdama atsakyti, kad vyrai dažnai atidaro ir uždaro automobilio dureles įlipant ar išlipant. Ir tai buvo tiesa, nes tuo metu jau buvau atsipalaidavusi ir daug labiau savimi tikinti moteris, daug labiau žinanti savo vertę. O vyrai, su kuriais susitikinėjau taikydama bent trijų pasimatymų draugų taisyklę, tai jautė. Ir dar – mano akiratyje pradėjo atsirasti vis išmintingesnių, galantiškesnių vyrų. Ne tokių kaip šis vaikinas, bet labai rūpestingų, kurie kviesdami į pikniką viską suorganizuodavo, pagalvodavo apie maistą, apie ką net aš nepagalvodavau, dovanodavo ne tik gėlių ar dovanėlių, bet ir rašydavo meilės laiškus, kuriuos dukart perrašydavo, kad butų tvarkingesni, kviesdavo į renginius ar išvykas.
Supratau, kad išsivadavau iš praeities ciklo traukti vyrus, kurie žiūri į tave nevertindami, bendrauja tik paviršutiniškai ir yra vidumi silpni. Išsivadavau, nes leidau sau tai padaryti. Nes patikėjau, kad galiu būti gulbe.
Aš niekam nieko nežadėdavau, buvau nuoširdi, nežaidžiau su jais, buvau atvira, kad susitinku ir su daugiau vaikinų, kad tiesiog šiuo metu noriu suprasti, ko noriu gyvenime, tiesiog gyvenu, kad neturiu rimtų santykių, ir neleidau prie manęs lįsti, t. y. bučiuotis ar panašiai. Pradėjau jaustis ypatinga. Viena ar ne viena pirmą kartą gyvenime jaučiau, ką reiškia būti moterimi. Girdėdavau komplimentų ir pradėjau jais tikėti. Supratau, kad prieš tai visiškai savimi nepasitikėjau, ir nors teoriškai žinojau, kad esu graži, praktiškai jaučiausi negraži. Pradėjau jaustis gražia moterimi. Pradėjau suprasti, kad vyrams malonu stengtis, kad jie nori stengtis dėl moters, kuri yra žavi ir tai žino. Pradėjau nebesuprasti savo vienišų draugių, pasakojančių, kaip nėra Lietuvoje vyrų. Man visada atsirasdavo dėmesio. Nuėjus su keliomis draugėmis į miestą beveik visada bent vienas, o dažniausiai keletas vaikinų labai maloniai parodydavo dėmesį, pagarbiai, ne familiariai. Vaikinai, kurie norėdavo susitikti, pakviesti pasivaikščioti, domėdavosi mano vidumi. Supratau, kad išsivadavau iš praeities ciklo traukti vyrus, kurie žiūri į tave nevertindami, bendrauja tik paviršutiniškai ir yra vidumi silpni. Išsivadavau, nes leidau sau tai padaryti. Nes patikėjau, kad galiu būti gulbe.
Indų vedos sako, kad jei moteris mato, jog kuris nors iš tų pasimatymų draugų tikrai netinka, po kelių pasimatymų su juo nebesusitikti, tačiau į patį pirmą pasimatymą nueiti su visais, kurie kviečia, ir nereikia čia jokių „oi tik ne su juo, jis man nepatinka“. Indų vedos teigia, kad tas, kuris įėjus į kambarį iškart patraukia, apžavi, yra tas vyras, nuo kurio moteriai reikia kuo toliau bėgti. Kaip aš pati tai stebėjau savo gyvenime? Kartais būdavo labai gražuoliukų ar charizmatiškų vyrų, kurie tikrai pakirsdavo kojas. Ir jau mintyse jausdavau, kaip galiu beveik viską atiduoti, oi kaip čia prie manęs toks nuostabus priėjo… Vat čia man ir atsiskleidė indų vedų išmintis. Tada aš parduodavau save sudievindama jį, o gal man jis visai netinka? Bet juk nebesigilindavau į vidų. Nebeleidau sau dvejoti. Pradėjau tai pastebėti ir kartais tikslingai vengdavau tokių vyrų. Galiu pasakyti, kad taip bent keletą kartų išsaugojau sveiką kailį. Vienas iš jų buvo mano kolega, labai simpatiškas, vyriškas, patrauklus ir labai imponuojančiai rodęs dėmesį. Kažkaip sugebėjau atsispirti ir gražiai išsisukti. Per keletą mėnesių bendrame darbe jis galiausiai sėkmingai prisišliejo prie kitos kolegės, o vos tik su ja paturėjęs trumpą romaną net nebežiūrėjo į jos pusę ir labai negražiai apie ją kalbėjo. Vargšė mergina raudonavo ir kentėjo, o jis išėjimo iš darbo vakarėlyje po kelerių metų įrodė savo nebrandumą kišdamas savo ilgą liežuvį į tik ką sutiktos pažįstamosios gerklę visiems kolegoms matant. Tai buvo jo išleistuvių iš darbo diena. Argi būčiau norėjusi žmogaus su tokiomis vertybėmis? Ir dar daug kitų žmogaus „vertybių“ pasimatė, kurių būčiau net neleidusi sau matyti per tariamos meilės šydą. Kiek būčiau prisikentėjusi, jei būčiau neleidusi sau to pamatyti?
Pajutau, kad lyg sustiprėjau energiškai. Kad nieko nedarydama, kartais tik mintimis, galiu prisišaukti tai, apie ką svajoju, atkreipti dėmesį, gauti, ko noriu. Kartą per Moters dieną eidama pro gėlių turgelį užsienio šalyje draugei pasakiau, kaip smagu būtų gauti gėlių. Nepraėjo nė kelios minutės ir išgirdau kažką bėgant iš paskos. Vagis, pamaniau… Nes telefonas krito iš rankų… Pasirodo, vaikinas – paprastas ir nuoširdus statybininkas – ėjo per gėlių turgelį, pamatė mano akis, nors nesuprato, ką kalbu, bet atbėgo nešdamas tulpių. „Su Moters diena“, – pasakė. Ir laimingas nuėjo, besididžiuodamas. Sutapimas? Galbūt. Bet tų sutapimų buvo daugiau. Malonus sutapimas. Draugė vos neišgriuvo. Kodėl aš apie visa tai kalbu? Nes man anksčiau tokių sutapimų nebūdavo, nes man anksčiau draugės nesakydavo „iš kur tu tuos vyrus trauki, ką tu darai, kad jie dėl tavęs taip stengiasi“… Nes aš anksčiau jaučiausi pilka nelaiminga pelė. Nes anksčiau, neturėdama vaikino, negaudavau gėlių, nebent iš kolegų Moters dienos ar gimtadienio proga. Nes man neveždavo arbatos naktį, nevežiodavo po visą miestą aukodami savo užimtą darbo dieną, nes sergu, ir nenuvairuodavo į kitą Lietuvos galą mano darbo reikalais pas mano klientus, nes aš pati nemoku vairuoti. Man tiesiog nebūdavo tokių dalykų. Man nesakydavo, kad esu svajonių moteris.
Ši taisyklė man padėjo išsirinkti dabartinį vyrą: jam atrasti mane, man jį pritraukti. Kai sutikau jį, aš jau ŽINOJAU, ko noriu. ŽINOJAU, kaip noriu JAUSTIS KAIP MOTERIS, LEIDAU SAU GAUTI DAUG DAUGIAU, NEI IKI TOL. Mano vyrui svarbu augti kaip asmenybei. Jam svarbu šeima. Jis šeimyniškas, labai rūpestingas. Dėmesingas. Mylintis ir tai parodantis. Gerbiantis mano gimines, tėvus, vertinantis juos taip pat, kaip savo. Besižavintis manimi, vertinantis mane kaip moterį, žmogų. Norintis susilaukti su manimi vaikų ir skirti daug laiko šeimai. Atsakingas. Mėgstantis prisiimti atsakomybę ir sprendimus. Drąsus. Augantis. Aš jį įkvepiu. Jis net dėl manęs pradėjo šokti, nors niekada gyvenime nešoko. Jis pradėjo man dovanoti gėles, nors niekada niekam prieš tai nedovanojo. Tai tik keletas savybių, galima sakyti, smulkmenos. Smulkmena, kad aš niekada mūsų namuose nesu nešusi šiukšlių. Jis visada išneša, aš niekada jam nesu to sakiusi. Smulkmena. Jis visada buvo labai netvarkingas, niekada nemėgo plauti indų. Jam labai svarbūs mūsų jaukūs namai ir jis labai dažnai man padeda plauti indus, tvarkytis. Smulkmenos. Bet gera, kuomet žmogus stengiasi, kuomet kartu kuri buitį. Kartais slapčia pagalvoju, kodėl man taip pasisekė, kad turiu mylimą žmogų, kuris taip stengiasi.
Dabar aš esu kitame augimo etape – mokausi kurti santykius šeimoje, išmokti laimingos moters vaidmens, kaip namie sukurti harmoningą atmosferą. Ir čia dar neradau daug atsakymų. Kai rasiu, o tikiu, kad, kaip ir pirmu flirto ir dėmesio bei pasimatymų klausimu, rasiu, parašysiu kitą straipsnį ir pasidalinsiu. Savo tiesa. Kuri gali jums ir netikti. Pasimatuokite. Nes tai dar viena pamoka, kurią išmokau – nėra vienos tiesos, tinkančios visiems. Indų vedos, psichologas, seminarai, kelionė, miegas, įpročiai, Lūšis. Viskam yra savas laikas, padeda skirtingi būdai, o kartais jų visuma. Kažkam mano būdas visiškai netiks, kažkam išlaisvins viduje užspaustą moterį. Nereikia smerkti ar daryti to, prie ko širdis nelimpa. Kaip ir nereikia sėdėti karalaitės stiklo krėsle šaukiant, jog jau taip tai aš nedarysiu, jau su tuo į pasimatymus neisiu, per prastas mat, geriau būsiu krėsle viena, liūdna ir sustingusi kaip ledo luitas nei nusileisiu ir susitiksiu su vaikinu, rodančiu dėmesį, tiesiog siekdama suvokti, kaip jaučiuosi, leisti, kad pasirūpintų, priimti dėmesį.
Taip sakau, nes turiu draugių, kurios tuo metu, kai vykdžiau šį eksperimentą, buvo vienišos arba turėjo nelaimingus santykius. Jos dar ir dabar vienišos arba išsiskyrusios. Aš sukūriau tai, apie ką svajojau. Bet buvo laikas, kai jos labai iš manęs juokėsi. Dabar nesijuokia. Iš tikrųjų, jos juokėsi iš mano svajonės. Mano svajonės sukurti šeimą ir mano randamų ir bandomų būdų tai įgyvendinti. Kartais metodai gali būti labai keisti ar atrodyti tokie, bet kai matome, ką mums jie duoda, suprantame, kas slypi už. Buvo draugių, kurios visą gyvenimą buvo tik su vieninteliu partneriu ir smerkė, kad taip elgiuosi. Kaip gali smerkti tai, ko nesupranti? Juk nesupranti, ką reiškia jausti milžinišką skausmą praradus santykius, baimę likti vienai, kai kiti pradeda kurti šeimas, vienišumą, kai neturi, kas palaiko ir į ką atsiremti, kai viena tempi krepšius ir kilogramus žemių iš parduotuvės. Nes tuo metu tavo draugės sėdi vyro vairuojamame automobilyje šiltai susisiautusios kailiais. Kalbu, nes žinau abi puses. Ir tą, kuri sėdi aprūpinta, ir tą, kuri nieko neturi. Aš įgavau supratimą ir patirtį, ko noriu iš gyvenimo ir iš santykių. Ir į nieką jos nekeisčiau.
Tu gali būti su vyru. Gali būti be jo. Ir tu vis tiek būsi.
Draugės, turinčios vienintelius santykius, tiesiog nežino, kad gali būti kitaip. Jos negalėjo labai dažnai palyginti, ką reiškia jaustis su vyru vienaip ar kitaip, ir išsirinkti. Galbūt joms ir pasisekė. Bet jeigu aš nebuvau ten, buvau kitur, gyvenau iš to, ką turėjau. Taip pat gavau suvokimą, kad jeigu ir vėl būčiau viena, nepražūčiau. Aš vėl viską susikurčiau. Patyriau, ką reiškia neturėti santykių ir pereiti per savo baimes, jas pripažįstant. Ir jaustis laimingai. Mano draugės dabar sako, kad neįsivaizduoja gyvenimo be savo vyrų. O aš vertinu, ką turiu. Bet įsivaizduoju. Nes tik vienas žingsnis ir tu esi kitame savo susikurtame pasaulyje. Tu gali būti su vyru. Gali būti be jo. Ir tu vis tiek būsi. Mes galime turėti tokius skirtingus gyvenimus. Man gera, kad galiu matyti save tiek nežinomoje erdvėje, meniškame moteriškame bute, iškišusią galvą pro langą besiplaikstančiais plaukais, žvelgiančią į gatvės šurmulį. Aš bute viena. Ir man taip gera. Aš esu viena ir visiškai laisva. Ir būnant šeimoje, mokantis santykių meno, planuojant vaikus, gyvenant kartu sukurtomis akimirkomis, prisilietimais, pažinimu, namų jaukumu, dalinant savo širdį ir priimant kitą. Aš esu laiminga, kad mano gyvenimo ieškojimai man davė šias dvi galimybes išbandyti ir įvertinti laisvės pasirinkti skonį.
Taip pat šia tema norėjau pasidalinti, nes labai daug mano artimų žmonių kenčia negalėdami susirasti antrosios pusės. Moterys Lietuvoje dažnai skundžiasi, kaip neliko normalių vyrų, kad visi nevykę, vis nesiseka, apgavo, neįvertino ir t. t. Kad tenka viską tempti ant savo kupros. Tai ko tu jiems taip leidi elgtis! Kodėl neleidi tavimi pasirūpinti! Aš sakau, kad Lietuvoje labai daug vyrų, kurie trokšta stengtis dėl moterų, kurios juos įkvepia. Labai daug vyrų, kurie išsiilgę jausmo būti šalia moters, šalia kurios jiems gera, ir kad jie nori stengtis, daryti, dovanoti dėmesį, laiką ir daug daugiau. Tikrai patiriu labai daug iššūkių ir dabar kurdama santykius, bet perėjau ir išmokau tą pirmąjį, pažinties ir flirto, etapą. Tad sakau, kad visos moterys gali susirasti vyrus, kurie būtų tie princai. Nes supratau, kad ir vyrams reikia princesės – ne aikštingos, o tokios, kuri verčia stengtis.
Mano vyras prisipažino, jog visada norėjo surasti tą princesę, tą vienintelę, dėl kurios galėtų stengtis, su kuria būtų visą gyvenimą. Taip, atrodo, tai tik mūsų žodžiai. Bet pati vizija, archetipas kažkur pasąmonėje yra. Glūdi. Sutapo, kad pažinties pradžioje žiūrėjome filmą „Gyvenimas yra gražus“ su žymiąja fraze „Buongiorno, principessa“. Nuo to laiko ir esu ta principessa, taip mane vadina. Ne juokais, iš širdies. Kartais užsimiršęs garsiai pavadina princese parduotuvėje, tada susigėsta, kaip kiti sureaguos. O man linksma.
Lapė Išmintingoji, Veikiosios Lūšies I dalyvė.
Paruošė Justina K. T. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
Puikus straipsnis! Labai įdomus, tik klausimas kur dingsta indu vedu metodai iki pasimatymu? 🙂 Juk tam tikra prasme „pasiruosti” reikia ir iki to momento kai ateina tinkamas zmogus… Ar as klystu?
Antra, o kaip yra, kai gyvenime pritrauki tikrai ne pacius geriausius vyrus, atrodo „kaip tycia” tokie tik ir limpa prie taves?
Na siaip vyras privalo pasodinti moteri tiek teatre, restorane ar koncerte. Kaip jis pasirupins seima, kaip jis iskovos geriausias vietas, materialu aprupinima vaikams, jeigu ji moteris turi vedzioti ir uz ji viska spresti?
Kitas dalykas, taip yra daug vyru, kurie yra nuosirdus, kilnus, mylintis, bet paskui jie tokie nustoja buti kai suvokia, kad sita ”strategija” neveikia su jaunesnem merginom. Kai tu elgiesi kilniai, nori susipazinti su jos tevais, draugais, dovanele kokia nuperki, viska… o ji paskui nusip*sa su kokiu asilu, kuris geria ruko ir jam nusispjaut ant visu. Pacios moterys su gadina vyrus.
Ne moteris yra vyro gyvenimo ikvepimas, o Dievas (aka jo asmenines vertybes). Tai yra vyro varojomi jega – jo vidinis kodeksas, jo vertybes. Moterys palauks…
O kad esi ta vienintele princese nusprendzia tik vyro pasirinkimas – santuoka. Iki santuokos nereikia vaizduotis princesem. Kiek moteru buna patogiai patasytos ir numestos, o svaigsta apie savo ”santykius”.
Tokius rasinelius pradeda rasineti kai lieka senmerges ant 30. Ir aiskina, kad nera geru vyru. O pacios tuos gerus vyrus isvede is kelio su savo blogu elgesiu kai jom buvo 20.
Dariau, noriu paklausti, tai koks tu vyras, jei jauna mergina tave „sugadina”? Paprasčiausia, tu negali susitaikyti su tuo, kad tavo mergina pasirinko kitą ir dabar visoms iš eilės keršiji už tai. Ne, tu silpnas vyras, ir visi kiti tokie patys – juokas ima skaitant „GERUS vyrus išvedė iš kelio…”
Žinote, norėčiau paskaityti jūsų šių santykių istoriją po dešimties, na ir net po kokių penkerių metų. Kažin ar tas jūsų dabar taip dievinamas vyras bus toks pats gerutis, nes iš kai kurių pasakymų neatrodo toks. Garantuoju, kad indų mazgojimas ir šiukšlių nešimas ir visi kiti dalykai, kurie anksčiau jam buvo nepriimtini ir nemalonūs, labai greitai atsibos.