Šį straipsnį parašė Žemė Besisukanti, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Visi turime mamas. Kitos – jau esame mamos. Kiek jaučiamės laisvi su savo mama? Kiek laisvės duodame savo vaikams? Kur yra aukso viduriukas tarp laisvės ir disciplinos, tarp autoritetingos įtakos ir psichologinio manipuliavimo? Kiekvienas čia turi savo atsakymą.
Skaičiau A. Nekrasovo knygą „Motinos meilės pančiai“. Sukrėtė, kaip stipriai motinos prisirišimas prie vaiko ir pernelyg stiprūs kiti jausmai gali kenkti jo gyvenimui, atimti jo savarankiškumą, pasitikėjimą savimi, sveikatą ir asmeninę laimę.
Regiu savo mamą, kaip nepaliaujamai ji stengiasi veikti mūsų, 3 dukrų, gyvenimus, kaip pyksta, kad gyvename ne pagal jos įsivaizduojamą teisingą gyvenimo modelį. Kenčia dėl to pati, gadina sveikatą sau, nervus – mums, kaltina, atleidžia, verkia, vėl sugalvoja naują scenarijų ir vėl jo tikisi, vėliau nusivilia, pyksta… užburtame rate. Blogai, kad vidurinė sesė gyvena užsienyje. Blogai, kad jauniausioji ištekėjo per anksti ir už užsieniečio juodaodžio, blogai, kad aš išsiskyrusi, blogai…
Stebiu save, kaip galingai veikia motiniškas instinktas – savintis vaiką, jo pasiekimus, projektuoti jo gyvenimą. Tačiau tokį prisirišimą gydo dideli ir maži kasdieniai paleidimai, kurie padeda suvokti ir priimti gyvenimą kaip neišvengiamą ciklą, kuriame žmogus auga ir pereina iš vienos pakopos į kitą.
Jau metai su trupučiu, kai pati esu mama. Stebiu save, kaip galingai veikia motiniškas instinktas – savintis vaiką, jo pasiekimus, projektuoti jo gyvenimą. Tačiau tokį prisirišimą gydo dideli ir maži kasdieniai paleidimai, kurie padeda suvokti ir priimti gyvenimą kaip neišvengiamą ciklą, kuriame žmogus auga ir pereina iš vienos pakopos į kitą: nukirpta virkštelė, savarankiški žingsniai, nutrauktas žindymas, savarankiškas valgymas, atsikėlimas nugriuvus, pirmieji žodžiai, sakiniai, norai, pomėgiai.
Aukime kartu su savo vaikais. Leiskime jiems bręsti savo keliuose ir klystkeliuose. Neteiskime savo tėvų už jų lūkesčius ir priekaištus mums, jei tokių sulaukiame, kad ir nebyliai. Atleiskime ir sau, juk sau taip pat turime lūkesčių ir reikalavimų. Būkime mamos, mylinčios, priimančios, ugdančios, stebinčios, patariančios, bet nepririšančios vaikų. Kiek jie bus brandūs, savarankiški, pagarbūs, sąmoningi, atsakingi ir dėkingi – labai daug priklauso nuo mūsų, motinų.
Ir prašau, jei matysite, kad per stipriais savo jausmais imu kenkti savo vaikams – priminkite man tai, ką parašiau.
Žemė Besisukanti, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Paruošė Justina K. T. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
Labai gražus tekstas!