Laimė slypi viduje ir yra nepriklausoma nuo išorinių aplinkybių. Skamba banaliai? Naiviai? Pernelyg paprastai?
Kol mechaninės robotų rankos bei dirbtinis intelektas dar neperėmė (visų) žmogiškų darbų, kad mums beliktų tik draugiškai pasidalyti pelną ir ištisą dieną pramogauti, beveik visiems mums tenka didžiąją dienos dalį praleisti darbe. Sakau „tenka“, nes daugelis apie darbą galvojame būtent taip. Kaip apie prievolę, reikalingą tik tam, jog galėtume užsidirbti pinigų.
Mano patirtis nėra labai unikali ar išskirtinė, tačiau pastebiu, kad dalis žmonių daro tą pačią klaidą kaip ir aš pati dariau. Jie netiki, kad gali sutikti mylimą žmogų, kad juos gali mylėti, kad apskritai yra normalių vyrų ar moterų, mano, kad „normalūs” jau užimti, o likę „laisvėje” tai niekam tikę, laiko save nevykėliais, kurie jau pavėlavo...
Ne vienerius metus skaitau motyvacinę ir saviugdos literatūrą. Perskaityti naudingi patarimai padeda skirtingais gyvenimo tarpsniais, bet ilgainiui vėl grįžtu prie galingo įpročio BAMBĖTI.
Visai neseniai sužinojau, kad viena pažįstama kitai mane apibūdino kaip IEŠKOTOJA. Iš karto supykau bei įsižeidžiau, pirma - kodėl apie mane kažkas kažką kalba; antra - visiškai nesutikau ir priešinausi tokiam apibūdinimui, juk aš tai tikrai ne tokia.
Kas puola mūsų svajones, kas mėgina jas žlugdyti? Juk, jei nepultų, viskas būtų gerokai paprasčiau, paverti svajonę tikslu, sieki, pasieki ir džiaugiesi. Bet juk nepavyksta, ar ne? Yra tokie vargšai
Daugelis žmonių nuoširdžiai tiki, kad bus laimingi, kai įsikurs nuosavame name, kai įsigis visus daiktus užpildyti namus ir kai juos skrupulingai išdėlios namuose – bet to neįvyksta. Paskui jie nuoširdžiai tiki, jog jie sutvarkys vidinį kiemą su kepsnine, kad galėtų atvirame ore kepti šašlykus, dešreles ar skerdieną – tačiau taip ir vėl neatsitinka. Tada jie pradeda puoselėti viltį, kad jie susiras gražų ir įdomų partnerį, kuris išspręs visas jų problemas ir jie taps laimingi.
Yra tokia K. Byron knyga „Mylėk tai, kas yra“. Tai nuostabią pagalbą sau siūlanti metodika, kurios poveikį teko patirti šią vasarą. Pirmiausia su ja susipažinau ją praktikuojančios ir kitus mokančios moters dėka ir buvau apžavėta.
Kiek save prisimenu, visada buvau nedrąsi, varžoma vidinių baimių ir kankinančių įsitikinimų... Stipriai kankino įvairios socialinės fobijos – bijojau atsakinėti prieš visą klasę (mano mokymosi metais tai buvo labai populiaru), paniškai bijojau atsidurti dėmesio centre, net susitikti pažįstamą parduotuvėje man buvo tolygu katastrofai – išrausdavau kaip vėžys ir nežinodavau, kur dingti, grįžusi namo save griauždavau už nenormalumą, jausdavausi kalta ir niekaip nesuvokdavau, kas su manimi darosi...
Visi turime mamas. Kitos – jau esame mamos. Kiek jaučiamės laisvi su savo mama? Kiek laisvės duodame savo vaikams? Kur yra aukso viduriukas tarp laisvės ir disciplinos, tarp autoritetingos įtakos ir psichologinio manipuliavimo?
