Straipsnio autorius Benjaminas P. Hardy – vyras ir globėjas, lyderystės ir startuolių konsultantas, siekiantis organizacinės psichologijos daktaro laipsnio. 1. Nustok vartoti kofeino turinčius produktus Žmonės mano, kad jie veiklesni vartodami
Virtuvė. Sėdėjau su drauge ir netikėtai ėmiau dalintis užplūdusiais jausmais ir dar anksčiau atėjusiais suvokimais. Ėmiau jai pasakoti ir atvėrinėti širdį, kad man mano paties didžiausias suvokimas, kad aš esu, kad esu čia, tačiau nesuvokiu, kas esu ir ką čia veikiu ir kur einu ir kodėl einu.
Buvau Barbė Devyndarbė. Viską reikėjo spėti, viską padaryti. Ir būtinai man, nes kiti taip nemokės, negalės ir pan. Ne tik namie. Bet ir darbe.
Esu išgyvenusi pora skaudžių meilių. Buvo ir labai sunku, taip sunku, kad tiesiog ieškojau kaip sau padėti.
Mano patirtis nėra labai unikali ar išskirtinė, tačiau pastebiu, kad dalis žmonių daro tą pačią klaidą kaip ir aš pati dariau. Jie netiki, kad gali sutikti mylimą žmogų, kad juos gali mylėti, kad apskritai yra normalių vyrų ar moterų, mano, kad „normalūs” jau užimti, o likę „laisvėje” tai niekam tikę, laiko save nevykėliais, kurie jau pavėlavo...
Norėčiau pasidalinti asmenine patirtimi dėl emocinio valgymo. Aišku, ilgą laiką tai buvo tik man vienai žinomas užsiėmimas, kurio labai gėdijausi...
Mano vaikystė buvo labai sunki. Tėvas paliko, kai man buvo 3 metai. Mama manimi nesirūpino, nes daug laiko skyrė darbui. Kai man buvo 15, jinai mirė. Likau su vyresniuoju broliu. Kadangi buvau paauglys, nežinojau kaip elgtis ir elgiausi labai prastai.
Pasidalinsiu dviem savo metodais, kurie man padėjo „pasveikti“ nuo neigiamų jausmų ir minčių kitam žmogui.
Šiandien vaikštinėdama prieššventinėmis nuotaikomis gyvenančio miesto gatvėmis, mintyse nusikėliau į laikotarpį prieš metus, pagalvojau, kuo tada gyvenau ir kokia buvau. Atmintyje iškilo vienas prisiminimas, ir akyse pradėjo kauptis ašaros.
Pasidalinsiu patirtimi, kuri, galbūt, padės ne vienai šeimai atrasti būdą bendrauti su savo užsispyrusiais, „viską žinančiais“ paaugliais ir ne tik.
