Visai neseniai sužinojau, kad viena pažįstama kitai mane apibūdino kaip IEŠKOTOJA. Iš karto supykau bei įsižeidžiau, pirma - kodėl apie mane kažkas kažką kalba; antra - visiškai nesutikau ir priešinausi tokiam apibūdinimui, juk aš tai tikrai ne tokia.
Kas puola mūsų svajones, kas mėgina jas žlugdyti? Juk, jei nepultų, viskas būtų gerokai paprasčiau, paverti svajonę tikslu, sieki, pasieki ir džiaugiesi. Bet juk nepavyksta, ar ne? Yra tokie vargšai
Daugelis žmonių nuoširdžiai tiki, kad bus laimingi, kai įsikurs nuosavame name, kai įsigis visus daiktus užpildyti namus ir kai juos skrupulingai išdėlios namuose – bet to neįvyksta. Paskui jie nuoširdžiai tiki, jog jie sutvarkys vidinį kiemą su kepsnine, kad galėtų atvirame ore kepti šašlykus, dešreles ar skerdieną – tačiau taip ir vėl neatsitinka. Tada jie pradeda puoselėti viltį, kad jie susiras gražų ir įdomų partnerį, kuris išspręs visas jų problemas ir jie taps laimingi.
Yra tokia K. Byron knyga „Mylėk tai, kas yra“. Tai nuostabią pagalbą sau siūlanti metodika, kurios poveikį teko patirti šią vasarą. Pirmiausia su ja susipažinau ją praktikuojančios ir kitus mokančios moters dėka ir buvau apžavėta.
Kiek save prisimenu, visada buvau nedrąsi, varžoma vidinių baimių ir kankinančių įsitikinimų... Stipriai kankino įvairios socialinės fobijos – bijojau atsakinėti prieš visą klasę (mano mokymosi metais tai buvo labai populiaru), paniškai bijojau atsidurti dėmesio centre, net susitikti pažįstamą parduotuvėje man buvo tolygu katastrofai – išrausdavau kaip vėžys ir nežinodavau, kur dingti, grįžusi namo save griauždavau už nenormalumą, jausdavausi kalta ir niekaip nesuvokdavau, kas su manimi darosi...
Šiandien, po daugiau nei metų, dėkingumas tapo mano įpročiu, ryto ritualų dalimi. Kaip išsivalyti dantis, taip ir užpildyti dėkingumo dienoraštį geriant rytinę kavą.
Santykiai su mama visada būdavo viena iš jautriausių temų. Visada jaučiausi nesuprasta, neįvertinta. Nuolatos sulaukdavau priekaištų dėl savo aprangos, šukuosenos, elgsenos, išsakytų minčių, gyvenimo būdo.
Buvau išsiskyrusi su vaikinu ir ilgą laiką nuo savęs bėgau. Tada pradėjau skaityti apie santykius ir labai daug klausyti vedų išminties apie vyrišką ir moterišką prigimtį, šeimą. Mano vaikystės šeima buvo destruktyvi.
Dar visai neseniai buvau „Paskutinės minutės klubo“ narė. Tai – žmonės, kurie viską palieka paskutinei nakčiai, paskui bėga, nespėja, keikiasi ir žilsta.
Aš pati jau metus naudojuosi šia technika ir tikiu, kad dauguma iš jūsų taip pat yra apie ją girdėję. Palaipsniui šis paleidimas įsilieja į gyvenimą.
