Labai knieti pasidalinti patirtimi, kaip man paprasčiau gyventi padeda PALEIDIMAS. Ne ATLEIDIMAS, nes atleisti, jei pykstu, man neišeina. O čia kai kas kito.
Šiandien, po daugiau nei metų, dėkingumas tapo mano įpročiu, ryto ritualų dalimi. Kaip išsivalyti dantis, taip ir užpildyti dėkingumo dienoraštį geriant rytinę kavą.
Gyvenime esu susidūrusi su dviejų tipų žmonėmis: tais, kurie nori, kad visi skaitomi tekstai būtų kaip santrauka, aiškūs ir trumpi, ir tuos, kuriems patinka gauti ilgesnį tekstą ir patiems į jį pasigilinti, atsirinkti, kas svarbu, ir pasidaryti išvadas.
Santykiai su mama visada būdavo viena iš jautriausių temų. Visada jaučiausi nesuprasta, neįvertinta. Nuolatos sulaukdavau priekaištų dėl savo aprangos, šukuosenos, elgsenos, išsakytų minčių, gyvenimo būdo.
Buvau išsiskyrusi su vaikinu ir ilgą laiką nuo savęs bėgau. Tada pradėjau skaityti apie santykius ir labai daug klausyti vedų išminties apie vyrišką ir moterišką prigimtį, šeimą. Mano vaikystės šeima buvo destruktyvi.
Mane visada domino tema, kaip išmokti valdyti savo pinigus. Kaip gyventi, kad jaustumeisi kuo laisviau ir komfortiškiau. Turbūt daugeliui pažįstama situacija, kai, atrodo, dirbame ir uždirbame, tačiau pinigų kaip nėra, taip nėra.
Dar visai neseniai buvau „Paskutinės minutės klubo“ narė. Tai – žmonės, kurie viską palieka paskutinei nakčiai, paskui bėga, nespėja, keikiasi ir žilsta.
Atleidimas – galingas įrankis, išlaisvinantis iš pykčio, nuoskaudų, nusivylimų naštos tą, kuris atleidžia. Suvokti tai, atrodo, lengva. Atleisk, paleisk, išlaisvink save.
Beveik prieš trejus metus atsisakiau alkoholio. Kaip įspūdingai skamba. Iš tikrųjų tai mečiau gerti. Mečiau gerti ne dėl mados ar sveikatos. Mečiau gerti, nes suvokiau – aš alkoholikė.
Aš pati jau metus naudojuosi šia technika ir tikiu, kad dauguma iš jūsų taip pat yra apie ją girdėję. Palaipsniui šis paleidimas įsilieja į gyvenimą.
