Yra tokia K. Byron knyga „Mylėk tai, kas yra“. Tai nuostabią pagalbą sau siūlanti metodika, kurios poveikį teko patirti šią vasarą. Pirmiausia su ja susipažinau ją praktikuojančios ir kitus mokančios moters dėka ir buvau apžavėta.
Kiekvienas žmogus nori būti laimingas ir kiekvienas ieško tos laimės savo gyvenimo kelyje. Kiekvienas supranta ją skirtingai ir priima skirtingai. Dauguma žmonių, paklausti, kas jiems yra laimė, atsako: turėti savo butą, naują automobilį, turėti gerą darbą ir pan. Bet pamąstykime apie tai, kad kai tu sieki kažko ir tai gauni, kiek laiko dar būni laimingas? Dieną, savaitę, mėnesį..? Tas jausmas dingsta ir vėl ieškai laimės...
Kiek save prisimenu, visada buvau nedrąsi, varžoma vidinių baimių ir kankinančių įsitikinimų... Stipriai kankino įvairios socialinės fobijos – bijojau atsakinėti prieš visą klasę (mano mokymosi metais tai buvo labai populiaru), paniškai bijojau atsidurti dėmesio centre, net susitikti pažįstamą parduotuvėje man buvo tolygu katastrofai – išrausdavau kaip vėžys ir nežinodavau, kur dingti, grįžusi namo save griauždavau už nenormalumą, jausdavausi kalta ir niekaip nesuvokdavau, kas su manimi darosi...
Nebūtina visiems lipti į kalną. Gerai, kai yra Kažkas, į ką galima atsiremti prieš Didįjį Žygį.
Kadangi anksčiau nerimo ir panikos priepuoliai, kai atrodo, kad tuoj tuoj įvyks kažkas baisaus ir nepataisomo, būdavo gan dažni mano svečiai, dalinuosi 3 žingsnių programa.
Visi turime mamas. Kitos – jau esame mamos. Kiek jaučiamės laisvi su savo mama? Kiek laisvės duodame savo vaikams? Kur yra aukso viduriukas tarp laisvės ir disciplinos, tarp autoritetingos įtakos ir psichologinio manipuliavimo?
Labai knieti pasidalinti patirtimi, kaip man paprasčiau gyventi padeda PALEIDIMAS. Ne ATLEIDIMAS, nes atleisti, jei pykstu, man neišeina. O čia kai kas kito.
Gyvenime esu susidūrusi su dviejų tipų žmonėmis: tais, kurie nori, kad visi skaitomi tekstai būtų kaip santrauka, aiškūs ir trumpi, ir tuos, kuriems patinka gauti ilgesnį tekstą ir patiems į jį pasigilinti, atsirinkti, kas svarbu, ir pasidaryti išvadas.
Santykiai su mama visada būdavo viena iš jautriausių temų. Visada jaučiausi nesuprasta, neįvertinta. Nuolatos sulaukdavau priekaištų dėl savo aprangos, šukuosenos, elgsenos, išsakytų minčių, gyvenimo būdo.
Buvau išsiskyrusi su vaikinu ir ilgą laiką nuo savęs bėgau. Tada pradėjau skaityti apie santykius ir labai daug klausyti vedų išminties apie vyrišką ir moterišką prigimtį, šeimą. Mano vaikystės šeima buvo destruktyvi.
