Šiandien vaikštinėdama prieššventinėmis nuotaikomis gyvenančio miesto gatvėmis, mintyse nusikėliau į laikotarpį prieš metus, pagalvojau, kuo tada gyvenau ir kokia buvau. Atmintyje iškilo vienas prisiminimas, ir akyse pradėjo kauptis ašaros.
Barškuolė užvedė temą apie Kalėdas, tad nutariau papasakoti vieną labiausiai įsimintinų ir geriausių dalykų savo šeimos gyvenime.
Žinau, kiekvienas myli skirtingai ir nuo to jo meilė yra nei bloga, nei gera; myli taip, kaip moka; myli taip, kaip jį mylėjo jo tėvai ar priešingai, nei tai darė tėvai. Nėra įrankių išmatuojančių meilės stiprumą; nėra tinkamų žodžių jai aprašyti...
Yra tokia K. Byron knyga „Mylėk tai, kas yra“. Tai nuostabią pagalbą sau siūlanti metodika, kurios poveikį teko patirti šią vasarą. Pirmiausia su ja susipažinau ją praktikuojančios ir kitus mokančios moters dėka ir buvau apžavėta.
Nebūtina visiems lipti į kalną. Gerai, kai yra Kažkas, į ką galima atsiremti prieš Didįjį Žygį.
Dar visai neseniai buvau „Paskutinės minutės klubo“ narė. Tai – žmonės, kurie viską palieka paskutinei nakčiai, paskui bėga, nespėja, keikiasi ir žilsta.
Beveik prieš trejus metus atsisakiau alkoholio. Kaip įspūdingai skamba. Iš tikrųjų tai mečiau gerti. Mečiau gerti ne dėl mados ar sveikatos. Mečiau gerti, nes suvokiau – aš alkoholikė.
Dažnai ir ilgai pozicionuodavau save, kad privalau turėti šeimą, t. y. susirasti vyrą, ištekėti, pagimdyti vaikų. Namas, medis, vaikas. Ir visi tie kiti standartai. Kartu iš kito šono vis girdėdavau: „na kas jau ją tokią ims į žmonas“, „jai vertėtų ištekėti jaunai, nes paskui nebesusiras JOKIO vyro“.
Šį straipsnį parašė Archeopteriksė Alki, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė. Vienintelis tikras dalykas, kurį dabar turiu, yra ši akimirka. Op, ir nebėra. Op, jau kita. Jau vėl nauja. Akimirkų siūlas… Ar
Vienatvė yra pati skausmingiausia ir sunkiausia liga. Kai jautiesi apleistas, kitų pamirštas, galbūt nesvarbus, nenaudingas... Aš ir pati tą jausmą išgyvenau.
