Virtuvė. Sėdėjau su drauge ir netikėtai ėmiau dalintis užplūdusiais jausmais ir dar anksčiau atėjusiais suvokimais. Ėmiau jai pasakoti ir atvėrinėti širdį, kad man mano paties didžiausias suvokimas, kad aš esu, kad esu čia, tačiau nesuvokiu, kas esu ir ką čia veikiu ir kur einu ir kodėl einu.
Esu išgyvenusi pora skaudžių meilių. Buvo ir labai sunku, taip sunku, kad tiesiog ieškojau kaip sau padėti.
Norėčiau pasidalinti asmenine patirtimi dėl emocinio valgymo. Aišku, ilgą laiką tai buvo tik man vienai žinomas užsiėmimas, kurio labai gėdijausi...
Patirtimi dalinasi Liepsna Žvaigždėta, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvė Ilgus metus mane kamavo klausimas kaip būti, kad viduje būtų gera, ramu, tyku ir taiku? Kad mano nuosavame viduje, kur nuolat
Visai neseniai sužinojau, kad viena pažįstama kitai mane apibūdino kaip IEŠKOTOJA. Iš karto supykau bei įsižeidžiau, pirma - kodėl apie mane kažkas kažką kalba; antra - visiškai nesutikau ir priešinausi tokiam apibūdinimui, juk aš tai tikrai ne tokia.
Žinau, kiekvienas myli skirtingai ir nuo to jo meilė yra nei bloga, nei gera; myli taip, kaip moka; myli taip, kaip jį mylėjo jo tėvai ar priešingai, nei tai darė tėvai. Nėra įrankių išmatuojančių meilės stiprumą; nėra tinkamų žodžių jai aprašyti...
Yra tokia K. Byron knyga „Mylėk tai, kas yra“. Tai nuostabią pagalbą sau siūlanti metodika, kurios poveikį teko patirti šią vasarą. Pirmiausia su ja susipažinau ją praktikuojančios ir kitus mokančios moters dėka ir buvau apžavėta.
Kiek save prisimenu, visada buvau nedrąsi, varžoma vidinių baimių ir kankinančių įsitikinimų... Stipriai kankino įvairios socialinės fobijos – bijojau atsakinėti prieš visą klasę (mano mokymosi metais tai buvo labai populiaru), paniškai bijojau atsidurti dėmesio centre, net susitikti pažįstamą parduotuvėje man buvo tolygu katastrofai – išrausdavau kaip vėžys ir nežinodavau, kur dingti, grįžusi namo save griauždavau už nenormalumą, jausdavausi kalta ir niekaip nesuvokdavau, kas su manimi darosi...
Santykiai su mama visada būdavo viena iš jautriausių temų. Visada jaučiausi nesuprasta, neįvertinta. Nuolatos sulaukdavau priekaištų dėl savo aprangos, šukuosenos, elgsenos, išsakytų minčių, gyvenimo būdo.
Dar visai neseniai buvau „Paskutinės minutės klubo“ narė. Tai – žmonės, kurie viską palieka paskutinei nakčiai, paskui bėga, nespėja, keikiasi ir žilsta.
